Kai prabyla vanduo...

Ar įsivaizduojate, kaip galėtų atrodyti švelnūs mylimojo jums ištarti žodžiai ar nuoširdžiai skambantis mažylio juokas? Lapė „Mažajame prince“ sakė, kad kalba – tai nesusipratimų šaltinis. Vis dėlto tas „nesusipratimų šaltinis“ neįtikėtinai dailus! „Aqualingua“ (lotynų k. „vanduo, kalba“) technologijos kūrėja, grafikos dizainerė, menininkė, dėstytoja Rūta Mickienė pasakoja apie vandens ir balso draugystę, kurioje gimsta tai, kuo sunku patikėti – spalvomis ir formomis viliojantys garso paveikslai.

– Kaip gimė šis nuostabus „Aqualingua“ projektas?

– Daug metų dirbau kūrybinį darbą, tačiau nuolat galvojau apie tai, ką dar naujo galima sukurti, patirti, sužinoti, kaip nepaskęsti rutinoje. Galų gale darbas su žmonėmis vis tiek įspraudžia tave į tam tikrus rėmus. O manyje kirbėte kirbėjo mintis ir noras atskleisti save.

Jau seniai domėjausi žymaus semiotiko Umberto Eco veikalu „Atviras kūrinys“. Kuo jis įdomus? Pirmiausia tuo, kad jame gvildenamos mintys, jog skaitytojas, teksto suvokėjas, gali dalyvauti kūrinio kūryboje. Tiesiog pateikiama tam tikra idėja, rėmai – muzikos, žodžių, vaizdų sistema, kuria remdamasis žmogus kuria ir tampa kūrinio bendraautoriu. Tarkime, atviro kūrinio pavyzdys – Raymanodo Queneau „Šimtas tūkstančių milijardų eilėraščių“ poezijos knygelė, kurią sudaro 10 sonetų po 14 eilučių. Kiekviena soneto eilutė atspausdinta ant atskiros popierinės juostelės. Skaitytojas juosteles gali kombinuoti kaip nori ir šitaip sukurti milijonus eilėraščių. Tiesa, yra vienintelis apribojimas – pirmoji soneto eilutė turi išlikti pirma, antroji – antra ir t. t., nepriklausomai, iš kurio soneto jos paimtos, tačiau tai riboja jau pati knygos sandara. Taip skaitydami kartu kuriame savąją poemos versiją, variantą, interpretaciją. O kitu aspektu – paskatinusiu kurti galėčiau įvardyti humanistinės psichologijos pradininko Abrahamo Maslow žmogiškųjų poreikių piramidę, kuri aktuali išlieka ir dabar – kai užtikrinami visi fiziologiniai poreikiai, esame sotūs, saugūs, laimingi, kad ir kaip bebūtų, noras save realizuoti vis didėja. Toks poreikis žmogui yra prigimtinis, o atviras kūrinys – puiki dirva saviraiškai.

– O kas buvo toliau?

– Toliau su savo mintimis ir idėjomis apie atvirą kūrinį grafiniame dizaine įstojau į aspirantūrą Dailės akademijoje. Galvojau, kad tyrinėsiu atviro kūrinio principus įvairiose meno srityse (dailėje, poezijoje, teatre...) ir pritaikysiu juos grafinio dizaino lauke. Kas bendra tarp mūsų visų? Ką galime sukurti, kad nereikėtų ypatingo kūrybinio talento? Viskas susivedė į tai, kad kiekvienas iš mūsų turime BALSĄ, todėl panorau vizualizuoti jį. Domėjausi būdais, kaip būtų galima tai padaryti. Pradėjau nuo kompiuterių programų, bet jos nepasiteisino, nes yra šaltos, mechaninės, į garsą reaguojančios nenatūraliai. Teko išbandyti, kaip garso bangos sujudina druską, smėlį, bet labiausiai sužavėjo paprasčiausias vanduo. Žinoma, nesu pirmoji bandanti atkurti garsą vaizde. Jau XVIII a. žinomi pirmieji bandymai. Tačiau išskirtinumas ir unikalumas yra tas, kad vizualizuoju tęstinį garsą, t. y. ne vieną konkretų garso dažnį, o daug žodžių, frazes, eilėraščius, muzikinius fragmentus, kuriuos sudaro daugybė skirtingų garso dažnių.O štai mano baigiamasis darbas tyrė ne tariamus balsu žodžius, o garsą tarp radijo stočių. Įsivaizduojate „triukšmą“, šnypštimą,  kai ieškote ar perjunginėjate radijo stotis? Neįtikėtina, kad tas triukšmas, vizualizuotas, atrodo tobulas! Struktūriškos, geometrinės formos vandens paveiksle susidėlioja į netikėčiausias schemas. Pasirodo, tai nėra vien chaotiškas ūžesys, tad jeigu jo nesuvokiame klausa, pažiūrėję į vaizdą, galime visai kitaip suvokti akimis.

– O kaip vyksta pats Aqualingua procesas?

– Norimą frazę galima įrašyti ir atsiųsti, įkalbėti internetu arba tiesiogiai – būdų daugybė. Garsai verčiami vertikaliai ir kiekvienas garsas, žodis susisluoksniuoja, o tuomet nuskaitomas. Akimirksniu garsai patenka į garsiakalbį, kuriame įmontuotas rezonansinis indas su vandeniu (beje, nuo jo formos – apvalios, kvadratinės ar stačiakampės priklausys ir vandens paveikslo forma) ir sujudina vandens paviršių, o tuomet vaizdas yra fotografuojamas. Suveikia fizikos dėsniai – garso bangos virsta vandens bangomis. Taigi vanduo atkuria visas jūsų balsu ištartų žodžių bangas ir bangelės, sukuriamas lyg „žodžių sumuštinis“. Žinoma, tų žodžių negali būti begalybė, dailiausiai atrodo apie 10–20.

– Kas stebina, žavi kuriant vandens paveikslus?

– Tarkime, vyriški ir moteriški žodžiai vizualiai skiriasi, kaip ir perteikiamos emocijos. Teko vizualizuoti vyro knarkimą, grafiškai jis atrodė įdomiai ir gražiai, bet stilistiškai skyrėsi nuo tokių frazių kaip „aš tave myliu“. Didžiulis privalumas – nė vienas paveikslas nebus vienodas. Jie skirtingi, kaip ir mūsų akių rainelės ar pirštų atspaudai. Net jeigu kitą dieną ištartumėte tuos pačius žodžius – vaizdas būtų kitoks. Tembras, emocija, greitis – visa tai atsispindi vandens paveiksle. O svarbiausia, kad kiekvienas mūsų dalyvauja meno kūrime – visame tame procese pasitvirtina „atviro kūrinio“ teorija. Mes galime pasirinkti paveikslo formą, apšvietimą, kuris suteikia vaizdui spalvas. Belieka pasitikėti vandeniu ir kurti. Garso vizualizacijoms kaskart naudoju vis naują vandenį, pastebėjau, kad tokiu atveju išgaunamas tikrai gražus ir įdomus vandens paveikslas. Pastaruoju metu jie tampa dovanomis įvairioms progoms: jubiliejams, vestuvėms, Meilės dienos proga, taip pat įmonės gali sukurti vadovo ar darbuotojų balsais ištartą įmonės šūkio vaizdą. Be to, dabar garso paveikslus, kurie ne tik vizualiai, bet ir prasmingai puošia interjerą, papildau QR (quick response) kodu. Tad pakanka išmaniojo telefono, kad, jį nuskaičius, vaizdas ir girdimi žodžiai susilietų į bendrą visumą ir realizuotųsi Aqualingua šūkis „Matyk, ką girdi“. Ateityje, manau, tobulėjant technologijoms, šiuos vandens paveikslus pristatysiu 3D formatu.

– Ką jums pačiai reiškia Agualingua technologija?

– Smagiausia, kad vizualizuoti galime bet kokį garsą: jau minėtas knarkimas, kūdikio juokas, sveikinimai, linkėjimai, meilės žodžiai... O ir atrasti galima labai daug. Kaip įdomiai skamba tuo pačiu metu tariami ar dainoje suskambę vyro ir moters balsai, tačiau dar įspūdingiau jie atrodo vandens piešinyje, o kur muzika, eilėraščiai... Žavi labiausiai tai, kad kiekviename paveiksle slypi savita struktūra ir jos galimybės persipinti su įdomiausiais geometriniais vaizdais. Tik įsivaizduokite, koks individualus kiekvieno mūsų balsas! Neįtikėtina! Beje, paveiksluose nėra jokio fotomontažo, nes jo padaryti tiesiog neįmanoma. Mane kuo toliau, tuo labiau įtraukia tos sistemos, bangos, informacija, kurioje egzistuojame. Juk nuo kiekvieno mūsų priklauso, ką pasigauname iš visatos, visos idėjos sklendžia ore bangomis, tik reikia būti atviriems, gerai įsiklausyti ir pamatyti.