Kaip A. Carras mokė pasaulį nerūkyti
Sakote, mesti rūkyti neįmanoma? Išgirdęs tokį pasakymą, kultinės knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“ autorius Allenas Carras būtų tik pasijuokęs. Šis žmogus, pats išsivadavęs nuo šios priklausomybės po trisdešimt trejų metų ir iš nikotino pragaro ištraukęs milijonus likimo draugų, tapo pasaulinio garso legenda...
Vos perskaičiusi įžangą atsidusote manydama, kad ir vėl bus pamokslaujama, koks didelis blogis yra cigaretės? Galime jus nuraminti, šįkart kalba ne apie tai. Šio nedidelio straipsnio pagrindinis taikinys – Alleno Carro asmenybė. Jei prieš ketverius metus nebūtų pasiglemžusi sunki liga, šiemet rugsėjo 2 d. jis būtų šventęs 76-ąjį gimtadienį. Deja, tarp mūsų A. Carro jau nebėra. Užtat it grybai po lietaus įvairiose pasaulio šalyse dygsta pagal jo metodą sėkmingai dirbančios klinikos. Lietuvoje taip pat yra psichoterapeutų, dirbančių A. Carro metodais.
Beje, Allenas Carras buvo šventai įsitikinęs, kad geriausiai kitiems padėti mesti rūkyti gali tie, kurie patys kitados buvo užkietėję rūkaliai ir priklausomybę įveikė būtent pagal jo sukurtą metodiką.
Apie Alleno Carro metodą prirašyta ir prikalbėta be galo, be krašto. O štai apie jį patį žinoma ne kažin kiek. Viename paskutiniųjų interviu, paklaustas, kokį apie save yra girdėjęs didžiausią mitą, lengvo būdo mesti rūkyti išradėjas atsakė, kad tas mitas susijęs su jo tautybe. „Kažkodėl daugelis įsivaizduoja, kad esu amerikietis. Nieko panašaus. Niekada gyvenime negyvenau Amerikoje. Gimiau ir augau Londone, Putney rajone. Aš – tikras britas ir tuo labai didžiuojuosi.“ Tiesa, gyvenimo saulėlydį knygos apie rūkymą autorius praleido ne tėvynėje – paskutiniuosius metus gyveno Ispanijoje, Malagoje.
Allenas Carras augo paprastoje darbininkų šeimoje. Jaunystėje ypatingų siekių pakeisti šį pasaulį neturėjo. Nebuvo nei genialus, nei kuo nors išskirtinis – eilinė vidutinybė kaip ir daugelis kitų. Baigęs mokyklą, Allenas Carras pasirinko buhalterio specialybę. Kodėl? Nė pats nebūtų galėjęs to pasakyti. Nekentė to darbo ir bandydamas greičiau „užmušti“ darbo dieną nežmoniškai rūkė – kone cigaretę po cigaretės...
Jei A. Carras nebūtų nusprendęs mesti rūkyti, galimas daiktas, taip ir būtų nugyvenęs pilką gyvenimą kankindamasis nemėgstamame darbe. Visgi vieną dieną jo sąmonėje įvyko lūžis. Užsibrėžė tikslą: trūks plyš mesti rūkyti, ir taškas. Po daugybės nesėkmingų bandymų, būdamas 48-erių, jis kreipėsi į hipnoterapeutą. Po šio vizito tarsi praregėjo. Buhalterio sąmonėje ėmė ryškėti vergavimo cigaretėms esmė. Mintis po minties Alleno Carro galvoje gimė ištisa teorija. Jis patikėjo, kad mesti rūkyti yra lengva, ir suprato, kad gali padėti kitiems. Tada per daug nedvejodamas metė iki gyvo kaulo įgrisusį darbą ir pradėjo rašyti garsiąją knygą, kuri vėliau pakeitė ir, be abejonės, dar pakeis milijonų žmonių gyvenimus. „Kalbėjausi apie tai su žmona. Ji mano, kad išprotėjau. Jos reakcija visai suprantama: atsižvelgiant į tai, kad ji buvo visų mano nesėkmingų bandymų mesti rūkyti liudininkė“, – tai citata iš A. Carro knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“.
Iš pradžių šio žmogaus atrastas būdas visuomenės buvo sutiktas su pašaipa. Niekas negalėjo patikėti, kad mesti rūkyti iš tiesų gali būti taip lengva. Tačiau kai šį būdą sėkmingai išbandė tokios pasaulinio garso žvaigždės kaip Richardas Bransonas, Anthony Hopkinsas, Ashtonas Kutcheris ir daugelis kitų, jo veiksmingumu patikėjo net didžiausi skeptikai.
Dvidešimt trejus paskutinius gyvenimo metus autorius ir lektorius praleido nesutraukęs nė vienos cigaretės. Pasak jo, tai buvo patys nuostabiausi gyvenimo metai: išgarsėjo, tapo turtingas, parašė visą šūsnį knygų apie tai, kaip įveikti įvairias priklausomybes, sulieknėti, nustoti nerimauti... „Nustojęs rūkyti, tarsi atsidūriau naujoje pasaulio dimensijoje. Iš naujo atradau kvapus, maisto skonį. Tai buvo stebuklinga, – susižavėjęs pasakojo A. Carras. Tiesa, pridūrė, kad niekada nebuvo didelis smaguris: – Aš – kompanijos žmogus. Man geriau neduok pavalgyti, bet duok pakalbėti“, – juokavo. Laisvalaikį „Lengvo būdo“ mėgo leisti smagiai. Viena didžiausių jo aistrų buvo su senais gerais bičiuliais žaisti petankę (tai žaidimas su metaliniais rutuliais).
Allenas Carras buvo priešiškai nusiteikęs prieš cheminius vaistus. Pats jų vengė ir kitiems patarė tai daryti. Pasak jo, vaistų pramonė – tarsi legalus narkotikų verslas. Nuo jų žmonės taip pat tampa priklausomi. Ir tai vyksta didžiuliais mastais. „Daugelį negalavimų būtų galima įveikti paprasčiausiai tinkamai nuteikus protą. Savitaiga – pats geriausias vaistas“, – sakė A. Carras. Ir jis buvo teisus. Tam tikra prasme. Vienos ligos, pasitelkus savo lengvą metodą, įveikti jam visgi nepavyko. Tai buvo plaučių vėžys.
Kai Allenui Carrui buvo diagnozuota klastinga liga, jis ėjo 72-uosius metus. Gydytojai buvo negailestingi: šansų pagyti beveik jokių. Netgi davė gyvenimo limitą – devyni mėnesiai. Tačiau jis nepalūžo. Po visą pasaulį pasklido štai tokie „Lengvo būdo mesti rūkyti“ autoriaus žodžiai: „Kai prieš dvidešimt trejus metus pagaliau mečiau rūkyti, tapau laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Toks jaučiuosi iki šiol. Jei mano liga yra ta kaina, kuria pavyko nuo rūkymo išgydyti daugiau nei 10 milijonų žmonių, manau, verta ją sumokėti.“
Allenas Carras užgeso 2006 m. priešpaskutinę rudens dieną – lapkričio 29-ąją. Malagoje tądien buvo saulėta. Į paskutinę gyvenimo kelionę legendinį kovotoją su rūkymu lydėjo didžioji jo gyvenimo meilė antroji žmona Joyce, keturi vaikai, du įvaikiai, vienuolika vaikaičių ir vienas provaikaitis...