XIX amžiaus pabaigoje Vanderbiltų pavardė tapo pasakiškų turtų sinonimu. Jie valdė geležinkelius, kontroliavo laivybos kelius, statė pilis Manhatane ir vasaros rūmus Niuporte. Jie buvo titanai, magnatai, visuomenės grietinėlė, kurios ryškiausia kometa – Alva VANDERBILT (1853–1933), geležine ranka įstūmusi naujuosius turtuolius Vanderbiltus į Niujorko aukštuomenę, o senatvėje balius iškeitusi į karingų sufražisčių barikadas.
Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Vanderbiltams skirtas laikas pamažu seko. Kažkada turtingiausia Amerikos šeima sparčiai artėjo prie nuosmukio: jaunoji karta neatsakingai švaistė turtus, nesąžiningu būdu sukauptus verslių protėvių. Vis dar garsi pavardė asocijavosi su dideliais pinigais, tačiau stiprių asmenybių giminėje nebeliko. Jokie ekscentriški jaunosios kartos poelgiai negalėjo lygintis su giminaičių ekstravagantiškumu ir skandalais, supurčiusiais pokario pasaulį.
Dinastijos gimimas
Vanderbiltai turtais nepranoko Rothschildų iš Europos, bet dinastijos įkūrėjas Cornelius buvo turtingiausias žmogus XIX amžiaus Amerikoje. Jo proprosenelis Janas Aertsonas, olandų ūkininkas iš De Bilto kaimelio, 1650-aisiais emigravo į Naujuosius Nyderlandus – dabar toje vietoje įsikūrusios Konektikuto, Delavero, Naujojo Džersio ir Niujorko valstijos. Naujajame kontinente kaip įprastai Janui priskyrė pavardę pagal gimimo vietą – Van der Biltas, tai reiškė „iš De Bilto“. Per pusantro šimto metų ji virto Vanderbiltu.