Kaip dabar gyvena legendinis „Profesorius Knyslys“? Atvirai – apie pasitraukimą iš TV eterio ir kuo garsus jo sūnus

Nuo televizijos režisūros, scenarijų rašymo ir teatro iki akademinės veiklos nusidriekęs profesinis kelias tęsiasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei SMK Aukštojoje mokykloje, kur jis dirba docentu, studijų programos vadovu ir dėstytoju. Sukaupta ilgametė patirtis dabar tampa ne tik asmeninių kūrybinių projektų pagrindu, bet ir žiniomis, kuriomis jis dalijasi su naująja karta.

Raimondai, kadaise LRT laidoje įkūnijote Profesorių Knyslį. Kuo šis personažas tada Jums buvo svarbus?

Matyt jau tada be kūrybinių veiklų traukė ir mokymas. Norėjosi dalintis su vaikais stebuklais apie pasaulį, kurių nepastebime, kuriuos mokykloje paverčia nuobodžiais, sunkiais, prievartiniais. Ne vienos laidos scenarijaus pagrindu buvo mano sukurta pasaka arba atvirkščiai – scenarijus tapdavo pagrindu pasakai… Tokių pasakų yra išleistos trys knygelės.

Praėjo daugiau nei 25 metai… Kaip tuo metu kuriant laidą buvo išnaudojamos techninės galimybės?

„Profesoriaus Knyslio palėpė“ buvo studijinė laida, o tais laikais reikėjo ypatingos technikos ir nemažos komandos tokiai laidai sukurti. Nors ekrane dažniausiai būdavau vienas – toks pažintinių istorijų pasakotojas, prie laidos dirbo režisieriaus asistentė, trys vaizdo operatoriai, dailininkė, dekoracijų statytojai, grimerė, keturi inžinieriai aparatinėjė.

O kodėl šią laidą nutraukėte? Ar kada nors svarstytumėte sugrįžti televizijos eterį?

Tokiems kaip aš, kurie nori scenos, ekrano – eteris sukelia priklausomybę, kuri niekada ir nedingsta. Pasitraukiau ne visai savo noru – atėjo TV direktorius, kuriam nepatiko mano kuriamas personažas. Bet žvelgiant atgal, džiaugiuosi, kad nelikau visiems laikams vienos laidos, vienos veiklos lauke.

Tiesa, „Profesoriaus Knyslio palėpė“ organiškai peraugo į „Labas rytas suraitytas“, kur prie manęs prisijungė Gustavas ir Donalda. Vėliau su Gustavu pradėjome kurti „Gustavo enciklopediją“, bet po kokio pusmečio aš jau nukeliavau kurti serialus suaugusiems. Tuo metu jau užaugo mano vaikai ir netekau to natūralaus žinojimo, kas vaikams įdomu ir kaip su jais kalbėtis.

Nors praėjo daug metų, gal žmonės atpažįsta Jus ir šiandien?

Šiandien kai kurie žmonės atpažįsta mano balsą – jis nežyla ir nesiraukšlėja (šypteli).

Ar yra konkretus Profesoriaus Knyslio „patarimas“ ar pamoka, kuri iki šiol lydi Jūsų kūrybiniame kelyje?

Per daug dėmesio skyriau tekstui, užmiršdamas, kad televizija – visų pirma vaizdas, tada muzika ir garsai ir tik trečioje vietoje – tekstas. Tai aš ir nuklydau arčiau teksto – scenarijaus rašymo, o tiems kas eina į televiziją ar kiną, primenu dėsnį „show, don’t tell“ (liet. Parodyk, o ne sakyk).

Raimondai, Jūsų karjera labai įvairi – nuo televizijos iki teatro. Kaip pats apibūdintumėte savo kelią šiandien?

Baigiau televizijos režisūros studijas, bet visą laiką dirbant režisieriumi, traukė rašymas ir vaidyba. Tad režisavau, rašiau scenarijus, pasakas, romanus, inscenizacijas, eilėraščius, vedžiau TV ir radijo laidas, renginius. Visa šia patirtimi jau apie 20 metų dalinuosi su studentais įvairiose aukštosiose mokyklose ir universitetuose.

Kartas nuo karto suvaidinate ir spektakliuose. Kuo pastarieji vaidmenys Jums svarbūs?

Švęsdamas penkiasdešimtmetį vaidinau knygos-teatro spektaklyje pagal „Altorių šešėly“ (aut.past. Vinco Mykolaičio Putino romanas), kuriam pats parašiau ir inscenizaciją, o sulaukęs 62-jų sukūriau vaidmenį „Andromanijoje” – vėl šventiko tik šį kartą – Popo. Yra tekę vaidinti TV ir kino epizoduose, tai vis būnu arba kunigas, arba gydytojas (šypteli).

Tiesa, Liudo Vasario vaidmuo minėtame knygos-teatro spektaklyje keletą metų stipriai veikė mano asmenybę – vis mąsčiau apie Vinco Mykolaičio Putino bei jo personažo motyvus, moralę, ieškojimus, praradimus. Tuo metu gyvenime kaip tik pradėjau daug galvoti apie tikėjimą. Manau ir eilėraščius rašyti pradėjau, nes to vaidmens įtakoje jaučiausi poetu.

Nepaslaptis, kad Jūsų sūnus taip pat turi polinkį kūrybai – jis atpažįstamas interneto seriale „Konfliktai“. Koks jausmas stebėti jo kelią iš šalies?

Matau, kaip pasikeitė galimybės – jis pats rašo scenarijų, pats vaidina, pats susirenka kostiumus, pats darosi grimą, pats filmuoja, pats montuoja… Nėra tos mano minėtos komandos, nėra ir tokios kontroliuojančios įstaigos, kuri nusprendžia – leisti laidą ar uždaryti…

Ar atpažįstate jame save jaunystėje?

Atpažįstu tą patį kūrybiškumą. Nors skirtingai, abu juokaujame - nutolęs nuo vaikų auditorijos rašiau ir režisavau situacijų komedijas.

Jūs taip pat dėstote SMK Aukštojoje mokykloje. Kas šioje dėstytojo profesijoje Jums svarbiausia?

Yra studentų, kurie žino, ko nori, kurie turi aiškių siekių – jie jau studijų metais kabinasi į profesiją. Daug svarbiau mano profesijoje, kaip padaryti, kad kuo daugiau jaunų žmonių kažko norėtų?

Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris šiandien svajoja apie sceną ar kūrybą?

Nenustebinsiu, jei svajoji kurti – kurk. Čia ir dabar. Fotografuoti ir filmuoti galima telefonu. Rašymui, jei neturi kompiuterio, užtenka rašiklio ir sąsiuvinio, dainavimui ar vaidybai nereikia jokių priemonių. Kitas žingsnis – susirask mokytoją. Jei ne gyvą, tai bent virtualų. Trečias ir pats svarbiausias žingsnis – domėkis, kas tavo mėgiamoje srityje buvo kuriama anksčiau ir kas kuriama dabar.