„Esu tokio amžiaus, kad jau galėčiau būti močiute. Deja, man nepavyko sutikti vyro, su kuriuo norėčiau susilaukti vaikų. Galbūt dėl to, kad gyvenime daug dirbau, gal dėl to, kad buvau pakankamai išranki, o gal tiesiog toks mano likimas – šiuo metu gyvenu viena. Ar vienatvė mane liūdina? Aplinkiniai galvoja, kad ne, nes nuolat šypsausi, tačiau iš tiesų manyje verda daug jausmų, kurių niekam neatskleidžiu: liūdna dėl neišsipildžiusių svajonių, liūdna, kad nėra peties, prie kurio prisiglausčiau, liūdna, kad mano laisvalaikis toks nuobodus ir monotoniškas. Norėtųsi artimo žmogaus, bet kuo toliau, tuo mažiau vilties lieka sutikti savo antrąją puselę.
Nebandau išsiaiškinti, kur galėčiau surasti gerą vyrą – puikiai žinau, kad reikia būti aktyviai, lankytis vienišų žmonių susibūrimuose, galų gale, užsiregistruoti internetinėje pažinčių svetainėje. Man labiau rūpi sužinoti, kaip bėgant metams nepanirti į depresiją, neliūdėti dėl neišsipildžiusių svajonių, kokiomis spalvomis pripildyti savo gyvenimą, kad jis neatrodytų taip beprasmiškai nugyventas?“. Gražina.
Psichologės MARIJOS VAŠTAKĖS komentaras
Norint sutikti savo antrąją pusę iš tiesų reikia gyventi aktyviau, ir Gražina tai puikiai žino. Tačiau, panašu, kad šiuo metu per mažai pastangų deda tam, kad sutiktų savo antrąją pusę. Nepergyventi dėl to, kad šiuo metu nėra artimo žmogaus, kad kyla jausmas, jog svajonės neišsipildė, kad norisi artimo žmogaus šalia, manau, yra neįmanoma. Juk neįmanoma sau įsakyti ar išjungti kažkokį mygtuką, kuris sukelia tokius jausmus.
Kita vertus, ar nugyventas gyvenimas jau toks beprasmis? Šiuo metu galima peržvelgti savo gyvenimą ir pamėginti suprasti, ko trūksta, kad jaustumėtės kitaip. Dar nevėlu daryti pokyčius. Ko nepadarėme vakar, dar galime padaryti šiandien, bet nereikia pamiršti ir bėgančio laiko. Nesami amžini šios žemės gyentojai, esame apriboti laike ir būtent laikas, jo suvokimas skatina mus ryžtingiau žengti vieną ar kitą žingsnį, daryti pokyčius. O jei jų nesinori daryti, gal ne toks ir svarbus tas tikslas?
Kalbant apie tai, kuom užpildyti gyvenimą, kad jis taptų spalvingesnis, sunku patarti, nes mes kiekvienas skirtingomis spalvomis spalviname savo gyvenimus ir kiekvienas prasmę atrandame savo – unikalią ir vienintelę. Vieniems tai mėgstama veikla, hobis, kelionės, kitiems sportas, tretiems savęs pažinimas. Kiek žmonių, tiek skirtingų kelių. Visi esame labai unikalūs, todėl kiekvienas ieškome ir stengiamės atrasti savo kelius į vidinę pilnatvę.
Prodiuserės LAIMOS LAPKAUSKAITĖS komentaras
„Vandens stiklinės senatvėje man niekas neatneš“
Žinoma moteris prisipažįsta, kad anksčiau retai galvodavo apie vienatvę, bet metams bėgant tokios minys užplūsta vis dažniau. „Jau vien dėl to, kad aš nesuradau antros pusės, nesukūriau šeimos, neturiu nei brolių, nei seserų, turiu tik mamą. Puikiai suprantu, kad man vienatvė – neišvengiama“, – sako Laima.
Dainininkė neslepia, kad besigindama nuo niūrių minčių apie vienatvę, stengiasi visa galva pasinerti į darbus. „Tiesiog prisigalvoju begales darbų, savaitgaliais darau repeticijas, nors ir be jų mano savaitgaliai beveik visuomet užimti. Stengiuosi ilgai nebūti viena. Skambinu draugėms, organizuoju kažkokią kelionę. Draugų tarpe esu žinoma organizatorė. Manau, kad tai ir yra savotiškas bėgimas nuo vienatvės. Suprantu, kad kažkada gali išsekti energija. Ir tikrai bus ta vienatvė, esu su tuo susitaikiusi, nes kitaip nebus. Reikia protingai mąstyti apie ateitį“, – ramiai kalba moteris.
Depresijai Laima irgi neketina pasiduoti. „Juk kol dar sveikata nekelia problemų, yra tų darbų – gali ir knygą paskaityti, pažiūrėti gerą filmą, o ateity, jei jau sulauksiu tos senatvės, tai senelių namuose, manau, kad vis tiek bus su kažkuo pasišnekėti. Taip esu suplanavusi savo gyvenimą, aišku, jei išvis įmanoma jį planuoti. Kitaip nebus. Tikrai žinau, kad niekas man tos stiklinės vandens paduoti nežada, manau, kad vis tiek valstybė manimi pasirūpins. Yra tam tikros instancijos, kurios neleidžia vienam supūti“, – juokiasi niūrioms mintims nepasiduodanti moteris.
Laima sako, kad jai yra ne taip skaudu susitaikyti su vienatve, kaip toms mamoms, kurios užaugino vaikus ir vis tiek gyvenimo saulėlydyje lieka vienišos. „Tas mamos nusivylimas, manau, yra labai skaudus. Aš nieko nesitikiu, nors tikrai daug vaikų esu užauginusi, bet niekada iš jų nelaukiu paslaugos ir žinau, kad jos niekada nebus. Vis tiek yra kažkokie giminaičiai, tarp kurių atsiras kažkas, kas nuveš pas gydytoją. Aišku, kad tai nėra linksmos mintys, bet ką mes čia žinom, kas mūsų rytoj laukia – gal čia viskas baigsis labai greitai. Tikrai juokinga planuoti kažką į priekį“, – kaip visada, šypsosi Laima.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt