Jaučiu, kad mano gyvenimas ritasi į prarają. Nors turiu mylimą darbą, nuostabų žmogų šalia, tačiau esu labai nelaiminga, nes jau dešimt metų kovoju su savo anstvoriu. Tikriausiai žodis „kovoju“ čia netinka, nes jei iš tiesų ką nors daryčiau, jau seniai būčiau liekna. O dabar vos keletą dienų pasilaikau dietos ir vėl grįžtu prie senų įpročių. Vis žadu sau: „nuo rytojaus“, „nuo Naujųjų metų“, „nuo rudens“. Taip ir nepastebėjau, kaip prabėgo dešimt metų...
Tikriausiai visiškai neturiu valios. Saldumynų nemėgstu, tačiau negaliu atsispirti riebiam maistui bei užkandžiavimui vakarais. Valgyti po pusę porcijos – ne man, nes vos pradėjusi, negaliu sustoti. Visus sveikos mitybos principus žinau mintinai, tačiau sau jų taikyti negaliu – tuomet gyvenu kančioje. Visą laiką svajoju apie tai, kaip „vieną dieną sulieknėsiu ir visiems įrodysiu, kad nesu nevykėlė“, tačiau šiais planais ir norais gyvenu jau per ilgai.
Kadaise buvau linksma, savimi pasitikinti mergina, o dabar daugiausia laiko praleidžiu namie – nenoriu rodytis viešumoje, nes „neturiu ką apsirengti“, naujų drabužių neperku jau seniai, nes laukiu dienos, kai sulieknėsiu ir galėsiu atnaujinti garderobą, kaskart su baime laukiu vasaros, nes eilinį kartą nedrįstu su maudymosi kostiumėliu pasirodyti paplūdimyje, su pavydu žiūriu į merginas, dėvinčias trumpus sijonėlius. Rizikuoju prarasti ir draugą – nors jis mane myli, tačiau pati matau, kaip ilgesingai nužiūrinėja lieknas merginas, o mano verkšlenimai „kokia aš stora“ jam jau ima nusibosti – jis mane švelniai ragina pradėti sportuoti, sveikiau maitintis, bet aš tam turiu per mažai užsispyrimo. Pavargau gyventi iliuzijomis ir niekaip negaliu suvokti, kodėl nesugebu susitvarkyti su savo kūnu. Joana.
Psichologės MARIJOS VAŠTAKĖS komentaras
Labai dažnai užkandžiavimų, persivalgymų, nestabilaus svorio priežastys yra psichologinės. Kuomet žmogus valgo, jis jaučiasi ramus, saugus. Neretai, kuomet mes gyvenime dėl ko nors nerimaujame, ieškome būdų nusiraminti. Vienas iš būdų mažinti nerimą – valgyti. Svoris pradeda augti, nes yra priežastis – giluminis nerimas, kuris yra malšinamas maistu. Labai svarbu pabandyti suprasti, kokį jausmą bandoma nuslopinti, dėl ko yra nerimaujama, pergyvenama, ką sunku išgyventi, priimti. Laiško autorei patarčiau susimąstyti, kokias emocijas ji bando „suvalgyti“. Panašu, kad Joana šiuo metu yra užburtame rate: giluminis nerimas ir nepasitenkinimas yra slopinami maistu, tuomet nerimas mažėja, užplūsta ramybės, saugumo jausmai, sunkumas atitolsta. Tačiau šis efektas labai trumpalaikis. Nerimas sugrįžta vėl, o problema gilėja, nes auga svoris. To pasekoje kyla nepasitikėjimas savimi, izoliacija, pašliję santykiai. Ir čia ne valios klausimas. Problema daug gilesnė, reikalaujanti gilesnės analizės ir tyrinėjimo.
Verslininko GEDIMINO JUODEIKOS komentaras
„Esu priklausomas nuo maisto“
Su svoriu Gediminas, pasak jo paties, pradėjo kovoti maždaug 9 klasėje, kai ėmė žvalgytis į priešingos lyties atstoves ir atsirado noras pasirodyti prieš draugus. Gediminas neslepia, kad dėl svorio nuolat patirdavo ir spaudimą iš aplinkos: „Buvau pravardžiuojamas ir Karlsonu, ir Bulkute. Pamenu, kaip į mane pirštais rodydavo bendraamžiai ir šaipėsi iš manęs, rubuilio, tuomet, kai ateidavau į lengvosios atletikos treniruotes. Manęs net į šokių būrelį nepriėmė dėl to, kad buvau per storas“.
Mokyklos laikais per vasarą pas močiutę Gediminas negailėdamas savęs sportuodavo ir į rugsėjo 1-osios šventę ateidavo dailus ir raumeningas. „Dabar jau suprantu savo esminę klaidą – nuo pat pradžių žinojau, kad norint turėti dailų kūną, reikia daug sportuoti, tačiau Sovietų laikais niekas nieko neaiškindavo apie sveiką mitybą. Pasportuodavau ir iškart lašinių prisikirsdavau. Taip pat žinau, kad viską visuomet darau pernelyg drastiškai, forsuoju įvykius – kai nusprendžiu mesti svorį, dvi dienas pabadauju ir intensyviai sportuoju, o paskui jau sportuodamas riboju maistą dėl to, kad pradedu matyti rezultatą, tačiau visa tai trunka iki tam tikros ribos, kol viskas nusibosta ir pradedu gailėti savęs, svarstydamas, ar man tikrai to reikia ir vardan ko tai darau, tuomet ir vėl nusvyra rankos“, – prisipažįsta Gediminas.
Vyras neslepia, kad tas „apsileidimas“ nuo daug ko priklauso – ir nuo genų, ir nuo psichikos sandaros. „Taip jau yra, kad žmogus nuolat patiria stresą – ir darbe, ir šiaip gyvenime. Vakare grįžti namo, kur jauku, kur tavęs laukia šeima, ramu ir norisi atsipalaiduoti, tai reiškia, prisikirsti ligi soties, padrybsoti prieš televizorių“, – prisipažįsta G.Juodeika.
Tiesą pasakius, valgymas linkusiam į nutukimą žmogui, mano manymu, yra lygiai tas pats, kaip ir kokia kita priklausomybė – rūkymas ar alkoholizmas.
Gedimino žmona pakankami tolerantiškai žiūri į papildomus vyro kilogramus. „Gal taip yra dėl to, kad ir ji pati turi tą pačią problemą? Tiesą sakant, kai „susiimu“ ir mano svoris tikrai pradeda kristi, ji netgi šiek tiek pavydi, nes jai taip neišeina. Ir tikrai pyksta bei pabara, kai vėl nuleidžiu rankas. Tiesą pasakius, valgymas linkusiam į nutukimą žmogui, mano manymu, yra lygiai tas pats, kaip ir kokia kita priklausomybė – rūkymas ar alkoholizmas. Gali kažkuriam laikui susivaldyti, tačiau paskui vis tiek ateina suvokimas, kad tas nuolatinis susivaldymas – ne mano gyvenimo stilius, o savo psichologinės būsenos vis tiek nepakeisi. Paskui pradedi ieškoti pasiteisinimų: o ir kam man viso to reikia? Žmoną jau turiu, o ji su mergom draugauti neleidžia, taigi, sekso iš šono lyg ir nereikia, o į televiziją priima tokį, koks esu, vadinasi, ir profesinėje srityje mano svoris lyg ir nekliūva. Aišku, paskui paskaitai apie save komentarus portale „Žmonės“, pasižiūri į nuotraukas žurnaluose ir pasidaro baisu, pradedi savęs nekęsti. Tuomet pradedi depresuoti, o nuo depresijos bandai gintis valgydamas. Taip nejučia patenki į uždarą ratą. Galbūt mums galėtų padėti psichologas, jei sugebėtų įtikinti, jog ne paėsti gyvenime svarbiausia“, – nuoširdžiai apie savo problemą kalba vyras.
Gediminui, kaip ir kiekvienam žmogui, būna pikta ant savęs, kai keičiantis sezonui tenka išsitraukti dar visai neseniai dėvėtus drabužius ir jie pasirodo… per ankšti. Ne, jis, kaip ir dauguma svorio priaugusių žmonių „išaugtų“ drabužių tikrai neišmeta, tiesiog juos pasideda į spintą su viltimi, kad netrukus jam pavyks sulieknėti ir jie vėl bus tinkami. O pats nuvažiuoja į Gariūnus, nusiperka kelias poras nebrangių džinsų, įsispiria į patogius kroksus ir vis tikisi, kad tai laikina. „Suprantu, kad tokia „laikina“, pigi ir neišvaizdi apranga – irgi savotiška nepagarbos sau išraiška. Neseniai viename renginyje sutikau pasitempusį ir puikiai atrodantį Cololo, nepaprastai sulysusį ir išgražėjusį Merūną Vitulskį ir taip susinervinau… Puikiai žinau, kad sunkiausia ne numesti svorį, bet numetus išsilaikyti ir jo nepriaugti, tą ir jiems pasakiau“, – šypsosi verslininkas.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt