Kaip Kovo 11-ąją mini žinomi žmonės?
Valstybines šventes lietuviai mini įvairiai: vieni turi tradiciją švęsti šeimoje, kiti – stebi per televiziją specialias programas, treti – patys dalyvauja minėjimuose ir šventiniuose renginiuose. Siekdami, kad Kovo 11-oji neliktų tik kalendoriaus lape, o istorija būtų žinoma visiems, pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ kūrėjai pakvietė žinomus žmones su šeimomis ar artimaisiais į specialią filmo peržiūrą. Tad kaip Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, mini žinomi žmonės?
Štai menininkė Nomeda Marčėnaitė prisipažįsta, jog specialių valstybinių švenčių minėjimo tradicijų neturi. „Kiekvieni metai kitokie, tačiau visuomet švenčiu. Man tai yra didelės šventės ir kaskart sugalvoju kažką naujo. Išugdyti patriotiškumą ganėtinai sunku – vaikai turi tai gauti iš tavęs, turi matyti tavo požiūrį, turi girdėti tave, apie tai turi būti kalbama – ne per daug ir ne per mažai, kaip apie viską. Maniškiai viskuo domisi. Aš pati buvau iš tų žmonių, ta karta, kuri priešinosi – nestojau į komjaunimą“, – pasakoja Nomeda.
Pasak N. Marčėnaitės, pasižiūrėjus šį filmą, jauniems žmonėms turėtų tapti aišku, koks buvo tuometis laikotarpis. „Dabar atrodo, jog kaip taip – tarsi tik pasakei kažką, anekdotą papasakojai ir į Sibirą už tai gali išvažiuoti?! Taip, buvo galima už tai į Sibirą išvažiuoti. Būtina, kad jauni žmonės suvoktų, kaip buvo ir koks tai buvo košmaras. Aš, tiesą pasakius, prisimenu, kaip močiutė pasakojo, jog kai rusai atvažiavo į Lietuvą, jie juos labai mandagiai priėmė. Tai buvo iki okupacijos ir lietuviai neturėjo supratimo, kas nutiks vėliau. Kai Rusija okupavo Krymą, mano vaikai nesuprato. Jie sakė: taip negali būti, taip žmonės negali daryti. Todėl tokie filmai – labai geras priminimas, jog tai gali įvykti. Ir to nevalia pamiršti“, – pabrėžia menininkė.
Režisierius Audrius Juzėnas taip pat specialių valstybinių švenčių minėjimo tradicijų sako neturįs: „Mano tėvai – senos kartos, tad jeigu švęsdavo, tai nebent tai, kas buvo susiję su gimtadieniais ar kitomis šventėmis, nes tokios šventės, kaip Vasario 16-oji, buvo uždraustos. O ši, taip vadinkime, patriotinė tema, labai keista mano gyvenime. Kai buvau mažas, Velykas šventėme pas mano auklę, kuri buvo dar iš smetoninių laikų, be to, buvusi viena iš partizanų ryšininkių. Gerai atsimenu, kad būtent per Velykas, kai man buvo 6–7 metai, ji atidarė seną komodą ir ištraukė tris atskirus audeklus: vieną – žalią, kitą – geltoną ir trečią – raudoną. Auklė atsisuko ir paklausė manęs: ar žinai, kas čia? Aš neturėjau žalio supratimo. O ji sako: čia yra Lietuvos vėliava. Aš tuomet jos paklausiau: o ką, ji buvo iš trijų gabalų? O ji juk išardė, kad niekas neįtartų, jog toks daiktas, kaip Lietuvos vėliava, gali būti namuose.“
TV laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė sako, kad jai itin svarbu, jog šešiolikmetė dukra pamatytų, ką lietuvių tauta yra praėjusi. „Žinote, ji tos kartos, kuri, kaip sakoma, yra bim bam, laisvė jiems – savaime suprantamas dalykas. Man svarbu, kad dukra pamatytų ir pajustų, suprastų. Kai žiūrėjome „Pelėdų kalną“, stebėjau, kaip ji reaguoja į kai kurias scenas, kaip ji apskritai reaguoja į šį filmą, tad galiu konstatuoti, jog jauną žmogų tokie dalykai paliečia. Apskritai, ugdyti patriotiškumą yra labai svarbu ir manau, kad filmai gali jaunąją kartą sudominti tikrąja istorija, per emocijas priversti jaunimą paimti knygą ir pasiskaityti apie tai.“
Kalbėdama apie patriotiškumo ugdymą, Rūta neabejoja, kad tai daryti tiesiog būtina: „Manau, kad tu turi žinoti, kas esi, kaip save identifikuoti, nes čia yra taip – kokią sėklą pasėji, į kokią dirvą, tą ir gausi. Geroje dirvoje užauga puikūs medžiai, puikios gėlės, o prastoje – nieko nebūna. Tad toks filmas – fantastiškas. Ko gero, tai antras filmas, po kurio žmonės neišeina, sėdi, aptaria ir tokie visi virpančiais balsais. Man padarė įspūdį, kad labai daug jaunų žmonių atėjo, kas yra svarbiausia. Labai stipru – man net šiurpuliukai bėgiojo.“