Kaip moterims labiau (pasi)tikėti savimi – nuo ko pradėti?
Šią kovo 8-ąją, dabartinių politinių, socialinių įvykių kontekste, nesinori linkėti moterims „žydėti“, „būti gražioms ir mylimoms“ ar „gauti daug gėlių“. Nes ne tai dabar svarbu ir ne taip turėtume suprasti savo funkciją visuomenėje, šeimoje ar lyties „galimybes“. Šiandien norisi sutelkti dėmesį ne į išorinius, o į vidinius dalykus. O juos „patvarkyti“ yra kur kas sunkiau, nei gražiai pasidažyti ir apsiauti aukštakulnius.
Vienu straipsniu staiga imti ir paskatinti žmogų pradėti tikėti savimi nepavyks. Nors to ir norėtųsi. Ir kiekvienas žurnalistas, kalbindamas psichologą ar šia tema knygą išleidusį autorių, vis tiek paklausia, ką patartų skaitytojams (beje, specialistai irgi dirba su savimi, savivertės problemos niekam nesvetimos) – nes nuo kažko pradėti juk reikia.
Esmė ta, kad kokias mes matome save, kaip su savimi elgiamės, visa tai ištransliuojame pasauliui. Taigi pasaulis gali susidaryti apie mus įspūdį, kuris yra paveiktas žemos savivertės. Jeigu netikime savimi, reikia turėti šalia labai empatiškų ir sumanių žmonių, kurie žinotų, kad gebame kur kas daugiau, nei manome, ir mums tai nuolat primintų. O juk tokių ne visada yra. O ir tiems pabosta nuolat tvirtinti, kad su mumis viskas gerai.
Todėl veikti turime pačios. Tad nuo ko pradėti?
Šiltas santykis su savimi yra šilto santykio su kitu pagrindas. Kol taikos ir sutarimo nėra mumyse, nebus ir aplink mus.
„Mažai kas mus, moteris, taip stiprina, kaip savosios vertės pajautimas, ir mažai kas taip silpnina, kaip jos nebuvimas, – teigia saviugdos trenerė, knygos „Meilė sau, arba Kuo atrakinamos moters savivertės durys“ autorė Raminta Lapinskaitė. – Savo vertingumo lavinimo kelias reiškia, kad moteriai būtina susitaikyti su savo vidumi – jausmais, norais, charakteriu, nepakartojamumu. Svarbu suvokti, kad esame tas žmogus, su kuriuo pačios turime susidraugauti, pamilti ir ištikimai rūpintis. Psichologijos mokslas jau seniai išaiškino, kad šiltas santykis su savimi yra šilto santykio su kitu pagrindas. Kol taikos ir sutarimo nėra mumyse, nebus ir aplink mus.“
Iš pradžių gali atrodyti, kad šis vidinis pasirinkimas prieštarauja viskam, prie ko esame įpratusios, todėl R. Lapinskaitė paaiškina: „Esame linkusios dairytis į išorę – išvaizda, pažintimis, pasiekimais, turtais, stengiamės daryti įtaką kitiems, gauti kitų žmonių pritarimą, patvirtinimą. Tačiau mūsų vidinė tikrovė kviečia į kitomis vertybėmis grįstą gyvenimą.“
R. Lapinskaitė teigia, kad formos (išvaizdos, sėkmės) vaikymasis ir apleistas turinys – vidus, yra viena didžiausių šiuolaikinių moterų bėdų ir nepasitenkinimo savimi priežasčių. Jei norime jausti gyvenimo pilnatvę ir vidinę ramybę, turime atskleisti save iš vidaus.
Saviugdos trenerė, tinklaraštininkė pataria į dienotvarkę pirmiausia įtraukti laiko sau, iš anksto suplanuoti ir apgalvoti savo poreikius. Ir šio susitarimo su savimi laikytis.
„Seminaruose dalyvės manęs klausia, kokia yra būtina sąlyga, kad moteris galėtų lavinti savivertę, – atvirauja saviugdos trenerė. – Pirma ir pagrindinė užduotis, be kurios visi kiti žingsniai yra beverčiai, tai skirti nuoširdaus laiko sau. Gyvenimo kasdienybėje sukurkime erdvę ir laiką, kur galėtume pasinerti į savo poreikius, pažinti save, patyrinėti savo širdį, išsiaiškinti, kas teikia džiaugsmo. Galbūt tai laikas su knyga, galbūt tai pasivaikščiojimas miške, dienoraščio rašymas. Visiškai nesvarbu, ką veikiate. Svarbiausia nuoširdus pasiryžimas skirti dėmesio sau.
Mūsų laikas sau – tai erdvė mylėti save ir augti savo akyse. Išmokite švelniai ir su meile išgirsti savo vidinius poreikius. Įgyvendinkite mažus norus, tarkime, nusipirkite sau puokštę gėlių ar grįžkite namo iš darbo kitu keliu nei įprastai. Mylėkite save ne vien pirkiniais. Išmokite paguosti save, kai jums nesiseka, mylėkite save sergančią, susipykusią su vyru ar po švenčių priaugusią papildomų kilogramų. Jei atsisukusios į savo vidų aptikote nuoskaudų, nepasitenkinimo, nerimo, te jumyse nubudusi meilė paskatina jus ieškoti specialisto pagalbos, saviugdos grupės ar kitų vaistų sielos žaizdoms gydyti. Pamilkite visas savo asmenybės dalis, keistenybes, trūkumus, pomėgius, talentus, svajones, patirtį – viską!“
Taip pat vienas veiksmingesnių būdų, padedančių išlaikyti motyvaciją savivertės lavinimo kelyje, yra dėkingumas sau už kasdienes pastangas.
„Kai išmokstame pačios sau padėkoti, mes palengva tampame savo vertės šeimininkėmis, išlaisviname save nuo besaikio lygiavimosi į kitus, o aplinkinius išvaduojame nuo mūsų įkyraus poreikio gauti patvirtinimą, kad esame vertingos. Padėkokite sau už visas pastangas, atrastus pusvalandžius, įvykdytus susitarimus su savimi. Nelaukite, kol pasieksite kažką ypatingo. Padėkokite už tai, kad leidote sau pasidžiaugti saule arba pasivaikščiojote gryname ore. Gal suvalgėte vieną saldainį vietoje trijų? Arba buvote nuoširdi ir pasakėte bendradarbei „ne“, kai tikrai norėjosi tą pasakyti? Pastebėkite mažyčius žingsnelius, kuriais kuriate savo vidinę gerovę“, – pataria moteris ir kviečia pradėti elgtis su savimi taip, tarsi jau dabar būtume vertos visa ko geriausio.
Ne kada nors, kai kažką pasieksime ar kai pasikeisime, o dabar.
Taigi į klausimą, nuo ko reikėtų pradėti saviugdos procesą, Raminta Lapinskaitė atsako paprastai: nuo šios dienos! Ir linki, kad šios dienos istorija būtų apie ištikimą meilę, pilnatvę ir džiaugsmą būti moterimi.