Kaip padėti seniems žmonėms? Donata Telišauskaitė užsimojo praskaidrinti senjorų gyvenimą

Net liga nėra tokia baisi, kaip vienatvė. Tokia viena didžiausių pagyvenusių žmonių problema, kurią vieno pokalbio metu išskyrė keliolika metų su nelaimėliais dirbantis, Pilnų namų bendruomenės įkūrėjas kunigas Valerijus Rudzinskas. Ją pasišovusi išspręsti 22 metų socialinės politikos bakalaurė Donata Telišauskaitė.

Kaip tai atrodo? Užsisakai tau tinkantį paslaugų paketą ir sprendi savo gyvenimo bėdas. „Rytas kartu“, „Popietė kartu“, „Pusdienis kartu“ ar „Visa diena kartu“ – taip skamba vadinamieji paslaugų paketai. Pora valandų ar visa diena – per skirtą laiką socialinis darbuotojas padeda senjoriško amžiaus asmeniui susitvarkyti ir buities reikalus, ir pabendrauti.

Tai mokama paslauga, bent kol kas. Valanda tokio rūpesčio, priklausomai nuo teikiamų paslaugų, kainuoja nuo 5 iki 7 eurų, savaitgaliais – 10 eurų. Donata neslepia, kad iš keliolikos skambučių per dieną keli būna ir piktoki – kodėl taip brangu?

„Tačiau kai paaiškinu, ką mes siūlome, pats skambinantysis sutinka, kad tai dar labai nedidelė kaina“, – sako Donata Telišauskaitė, „Senjoro“ programos vadovė.

Į Nacionalinio socialinės integracijos instituto veiklą ji įsitraukė prieš gerą pusmetį ir pradėjo dėlioti senukams skirtos programos gaires. Žodis „senukams“ skamba liūdnai. Štai kodėl Donata su kolegomis sumanė „Senjoro“. Juk daugelis paviešėję užsienyje žavisi džiaugsminga pagyvenusių žmonių nuotaika, jų gyvybingumu, noru ir galimybėmis prisėsti pokalbiui kavinėje ar net pasimėgauti vakarienės restorane atmosfera. Todėl Donata tarsi nubraukė dulkes nuo brandaus amžiaus žmonių įvaizdžio Lietuvoje ir įnešė džiaugsmingos nuotaikos ne tik sukurtame Senjoro.lt puslapyje – nušvisti turėtų ir realus brandaus amžiaus žmonių gyvenimas.

Tik štai juk nedažnas senjoras naudojasi internetu. Tačiau juo naudojasi senjorų vaikai – būtent jie dažnai ir užsako tokią paslaugą. Apie tai galima spręsti pagal Socialinio taksi poreikį, kai neįgalūs ar senyvi žmonės užsisako taksi, su kuriuo kartu keliauja ir socialinis darbuotojas, padedantis nukakti nuo pat namų lovos iki ten, kur reikia. Jei reikia – ir apsipirkti, reikalus sutvarkyti, jei ką – ir parke pasivaikščioti. Tie, kurie norės „Senjoro“ paslaugų, gali ir skambinti telefonu.

Tokią paslaugą gali gauti bet kuris šalies senjoras – net ir gyvenantis vienkiemyje. Šiuo metu labiausiai „Senjoro“ programos privalumais nori pasinaudoti Rokiškis ir Zarasai. Garsas apie „Senjoro“ programą skleidžiamas visose savivaldybėse, jose yra atsakingas asmuo, kuris ir rūpinasi tuo, kad apie naujieną išgirstų kiekvienas, kuriam galbūt reikia tokios paslaugos.

Užmojis žavingas, bet jame slypi daugybė povandeninių rifų: iš vienos pusės – kaip galima pasitikėti svetimu žmogumi, nesvarbu, kad jis socialinis darbuotojas; iš kitos – ir senjoras padedančiam asmeniui gali išūžti galvą taip, kad tas antrą kartą pas jį tikrai neis.

Štai šioje vietoje glūdi svarbiausia Donatos Telišauskaitės užduotis: tinkamai paruošti socialinius darbuotojus ir pelnyti senjoro pasitikėjimą.

„Negalima suvesti dviejų nepažįstamų žmonių ir tikėtis, kad jie sklandžiai bendraus – tam reikia specialių žinių ir laiko“, – sako Donata.

Todėl kol kas, kol projektas sparčiai neįsibėgėjo, ji pati susitikinėja su senjorais, domisi socialinių darbuotojų ruošimo procesu.

Įdomu tai, kad „Senjoro“ programa gali įtakoti įvairių asmenų grupių gyvenimą, ne tik senjorų. Nacionalinis socialinės integracijos institutas turi kitą projektą „Žmogus-žmogui“, pagal kurį į darbinę veiklą bandoma gražinti vyresnio amžiaus žmones – jie keičia savo profesiją, mokosi kalbų, dirbti kompiuteriu. Štai norintys, praėję atranką ir specialius mokymus, galėtų įsijungti į „Senjoro“ programos būrį – pradžiai savanoriais, o paskui jau ir socialinio darbuotojo asistentais, dirbantys su senjorais.

Darbo biržoje ieškantieji darbo taip pat galėtų įsilieti į „Senjoro“ programą.

Donata šiuo projektu nori pakelti socialinio darbuotojo prestižą ir jo paties motyvaciją. Bet ne tik skambiais žodžiais, bet ir...pinigais. Tarkim, turint „užsakovą“ – senjorą – dviem valandoms per dieną darbo dienomis, per mėnesį galima uždirbti apie 240 eurų ir daugiau, priklausomai nuo teikiamų paslaugų, – per savaitę dirbant 8 valandas. O dirbant per savaitę 40 valandų, galima uždirbti apie 900 eurų į rankas, kai socialinis darbuotojas šiaip per mėnesį uždirba minimumą.

Pinigai šiuo atveju – vienas iš veiksnių, kuris ir gali pakelti socialinio darbuotojo prestižą, ir paties darbuotojo motyvaciją.

Kaip tokią veiklą patikrinti, įvertinti, kad būtų galima išvengti klaidų, piktnaudžiavimo, aplaidumo?

„Pagalvota ir apie tai: socialiniai darbuotojai bei jų asistentai specialioje platformoje gali dalintis nuotraukomis bei įspūdžiais, ką tądien su senjoru nuveikė. Šią veiklą gali matyti ir vaikai, kurie savo tėvams užsakė tokią paslaugą. Be abejo, yra siunčiamos ataskaitos socialinių darbuotojų kuratoriams – žmonėms, kurie atsakingi už socialinio darbuotojo ir senjoro kontaktą“, – aiškina Donata Telišauskaitė.

Pagalbos brandaus amžiaus žmonėms Lietuvoje reikės vis daugiau – juk demografiniai rodikliai kol kas toli gražu nedžiuginantys, dauguma vaikų yra emigravę ar išvykę dirbti į didžiuosius šalies miestus, tad neliko, kas pasirūpina senyvais tėvais.

Negana to, Donatos ateities planuose – suteikti galimybę senjorui nešioti išmanųjį laikrodį, kurio duomenys apie kraujo spaudimą, kitus sveikatos parametrus būtų perduodami socialiniam darbuotojui ar senjoro vaikams, galbūt – kaimynui, kad laiku būtų galima iškviesti medicinos pagalbą.

Viskas gražu, tačiau nuošalyje lieka tie, kurie neturi lėšų tam, kad galėtų pasinaudoti „Senjoro“ programa. Donata bendrauja su šalies miestų savivaldybėmis, kurios galėtų įsitraukti į „Senjoro“ programą. Šiuo metu savivaldybės teikia pagalbą neįgaliems žmonėms ir senyvo amžiaus asmenims: Integralios pagalbos plėtra vykdoma 2015-2019 m. ir skirta ne tik rizikos asmenims, bet ir tiems, kuriems priskirta globa, jie turi atitikti tam tikrus kriterijus, dėl neįgalumo, sveikatos būklės ir t.t. Kai šis projektas baigsis, jis galėtų būti tęsiamas per „Senjoro“ – ir dar žymiai platesniu spektru, nes savivaldybės teikiamos pagalbos kriterijus gali atitikti ne visi brandaus amžiaus žmonės.

„Be to, pradėjome ieškoti ir mecenatų, kurie galėtų finansuoti tokią pagalbą asmeniui ar jų grupei“, – sako Donata.

Kaip jaunas žmogus nėrė į tokią veiklą, juk paprastai senatvė siejama su liūdesiu, nuoboduliu, ligomis?

„Domėjausi įvairiais tyrimais – yra nustatyta, kad bendraujantis senjoras primiršta savo ligas, juk visi žino, kad gera emocinė būsena pristabdo, neleidžia progresuoti ligoms, – sako Donata. – Pati turiu gražią šeimą, bendrauju su dviem močiutėmis, šviesų atminimą paliko prosenelė. Reikia džiaugtis bet kuriuo gyvenimo etapu, taip pat ir senatve, juk ji irgi atveria naujų galimybių. Kai esu šioje veikloje, kasdien pamatau, išgirstu gražių pavyzdžių, vienas ryškiausių – susibūrusi senjorių futbolo komanda Vilkaviškyje. Mano pačios seneliai džiaugiasi, kad esu iš tų, kuri bando keisti požiūrį į senatvę“.

Nors Donatai – tik 22 metai, galima sakyti, kad į „Senjoro“ veiklą atėjo daug ką išbandžiusi savo kailiu. Mokyklos metais iš jos būdavo pasišaipoma –bendraamžiams neįtikdavo tai Donatos apranga, tai jos geras mokymasis. Mergina neslepia, kad į mokyklą eiti būdavo kančia.

Bet ji intuityviai suvokė, kad pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs, tad būdama 16 metų tapo Jonavos rajono savivaldybės moksleivių savivaldos pirmininke. Vienas pirmųjų darbų – savaitė be patyčių, organizuota visose miesto mokyklose. Ji įsitikinusi, kad patyčios – lyg sugedęs telefonas, lyg gripo virusas, kurį gali sustabdyti bet kuris patyčių grandinėje dalyvaujantis asmuo.

„Tos surengtos savaitės be patyčių poveikį sunku pamatuoti, nežinau, koks mano nuopelnas, tačiau po manęs sekė stiprūs pirmininkai ir jie teigė, kad labai juos įkvėpiau. Šiandien moksleivių savivalda – efektyviai dirbanti oragnizacija, o aš, pamenu, tikrai atėjau į stagnaciją“, – prisimena Donata.

Stebina ir tai, kad ji neišvyko į užsienį, nors ekonominės politikos studijos Didžiojoje Britanijoje viliojo labai.

„Bet nusprendžiau likti – Lietuvoje taip pat daug galimybių, ypač šį pojūtį sustiprino studijos Kroatijoje, kur buvau išvykusi pagal mainų programą, darbas Jungtinėse Amerikos Valstijose pagal studentišką programą. O dabar veikla Nacionalinės socialinės integracijos institute šį pojūtį tik stiprina“, – įkvepiančiai kalba Donata.

Šiandien ji toli gražu ne ta išsigandusi septintokė, sutrikusi prieš besišaipančių bendraklasių būrį. Greičiausiai ne viena iš jų buvo užsukusi Jonavoje į Donatos butiką „Šarkos drabužinė“, kur buvo galima rasti stilingų drabužių. Tik štai laiko šiai veiklai nebeliko, nes Donata gelbsti pasaulį.

Jei taip tiesiai šviesiai – ar neatsitrenks ji į seno žmogaus pagiežą, irzlumą, pyktį?

„Bendrauju su daug pagyvenusių žmonių ir kas kartą įsitikinu, kad nėra juose jokio pykčio. Tai priklauso nuo mūsų pačių – kaip senjorams atsakysime, kaip bendrausime, jei patys esame pikti – ko kito gali tikėtis. Pyktis gimdo pyktį. Prisipažinsiu: kai pradėjau dirbti su „Senjoro“ programa, didelio entuziazmo nejutau, bet ūpą pakėlė būtent tie patys senjorai“, – džiaugiasi mergina.

Kaip rasti Senjoro programą:

www.senjoro.lt

Tel. nr.: +370 656 04988