Sėkmės receptas: kaip pasidaryti karjerą

Yra vadovų (o ir darbuotojų), įsivaizduojančių, kad karjera daroma stichiškai – kaip pakliuvo, kur pakliuvo ir kada pakliuvo. Tuo įsitikinęs vadovas nė piršto nepajudins dėl savo pavaldinio sėkmės, o šis strakalios kaip triušis, nežinodamas, į kurią kertę geriau mestis ir kiek aukštai verta šokti. Kita kategorija vadovų paniškai bijo, kad išugdytas, išlavintas, patirties ir pasitikėjimo įgijęs darbuotojas neišvengiamai paspruks ten, kur jam daugiau pasiūlys, arba – kur kas blogiau – užims jo paties vietą. Tokiose įmonėse dažnai paaukštinami mažai to verti, tačiau nekeliantys grėsmių minkštam direktoriaus krėslui pavaldiniai.

Vadovas, kuris nori, kad jo darbuotojai tobulėtų, supranta: kiekvieno individo sėkmė – tai kolektyvo sėkmė, o kolektyvo sėkmė – tai organizacijos pelnas ir geras vardas. Jis žino, kad karjera – ne vien materialinis veiksnys, ir supranta, kad, be pinigų, žmonės trokšta tobulėti profesiniu atžvilgiu, nori būti įvertinti, atskleisti savo potencialą, įgyti daugiau atsakomybės, aukštesnį statusą. Jei jums pasisekė ir dirbate kaip tik pas tokį vadovą, karjera – jūsų rankose. Tik nepraleiskite siūlomų progų!

Tiems, kam ne taip pasisekė, šiek tiek sunkiau. Karjerą teks patiems susiplanuoti ir rasti būdų, kaip jos siekti. Pavyzdžiui, jei vadovas bijo konkurencijos, reikės daug laiko skirti, kad įrodytumėte, jog besąlygiškai gerbiate jo autoritetą, palaikote sprendimus. Gal kada ir pakritikuosite, bet tik prie keturių akių. O jeigu jis galvoja, kad karjera pasidaro savaime, teks čiupti vadžias į rankas – demonstruoti gerus savo ar komandos darbo rezultatus ir nedviprasmiškai prašyti paaukštinimo arba premijos.

Kaip daroma karjera?

Yra keturi būdai, kaip įstaigoje galima siekti karjeros. 

• Biurokratinis: jus paaukština, padidina algą ir suteikia daugiau atsakomybės.

• Profesinis: dėmesys skiriamas darbuotojo profesionalumo ugdymui, svarbiausia – kvalifikacijos kėlimas, kompetencijos didinimas. Tikras profesionalas privalo turėti galimybę bendrauti su savo profesijos atstovais ne tik įstaigoje, bet ir už jos ribų. Juk jis yra ir biuro tarnautojas, ir tam tikros profesinės bendruomenės narys.

• Šeimyninis: tokio tipo karjera daugiausia remiasi patirtimi, įmonės istorijos, jos tradicijų puoselėjimu. Darbuotojai, jaučiantys įstaigos pulsą, žinantys kolegų gyvenimo smulkmenas ir peripetijas, dalyvaujantys visuose firmos renginiuose, greitai tampa nepakeičiami – be jų kolektyvas tiesiog neįsivaizduojamas. Tačiau tai neužtikrina nei didesnės algos, nei paaukštinimo – tik pagarbą.

• Demokratinis: išgirstama kiekvieno žmogaus nuomonė, nepaisant to, kaip garsiai ji sakoma. Rūpinamasi, kad kolektyvo nariai jaustųsi saugūs, būtų vertinami, laisvi.

Prastai, jei įmonėje pasirenkamas tik kuris nors vienas būdas, pavyzdžiui, galimybė daryti karjerą tik biurokratiniu keliu, kur mažai kas priklauso nuo mūsų, nes daugiausia lemia vadovų sprendimai. Įsivyravęs vienas būdas atskleidžia, kad aukščiausi valdžios sluoksniai nėra apgalvoję karjeros strategijos. Ypač dažnai pamirštamas profesinis darbuotojų tobulėjimas ir demokratijos principas – juk visada geriau girdimi tie, kurie garsiau rėkia.

Toms, kurios apsisprendė nerti į gilesnius vandenis

Be abejo, visada yra dar viena išeitis – tiesiog pakeisti darbovietę. Tada per pokalbį dėl darbo galima išsiaiškinti įstaigos tipą ir karjeros perspektyvas.

Šeimyninė įstaiga. Visi visiems – draugai, darbovietė – bendri namai. Santykiai tarp kolegų dirbant ir po darbo atstoja realų gyvenimą. Darbuotojui tokioje alternatyvioje šeimoje tikrai neliūdna, tačiau kokia čia gali būti karjera?.. Nejaugi lipsi broliui ar sesei per galvą, kritikuosi tetą ar dėdę?.. Ne! Šeimoje mylima už kitus dalykus!

Biurokratinė įstaiga. Kiekvienas žino, kiek gauna ir už ką. Visi suvokia, kas ir kam turi paklusti, iš ko ateina vienokie ar kitokie pavedimai, su kuo aptariami vieni ar kiti reikalai. Karjeros judėjimas vyksta pagal šachmatų principą. Kai tik valdžia nuspręs, kad to reikia, ji gali „perstumti“ darbuotoją (e2 e4), ir viskas. Kartais, jei vadovams atrodo, kad darbuotojo potencialas didelis, jam siūlomas staigus karjeros šuolis (ėjimas žirgu). Kartais ji kuriama įprastu biurokratiniu keliu – būsite paaukštinta, kai išdirbsite tam tikrą metų skaičių, pasieksite tam tikrų darbo rezultatų, įveiksite reikalingas atestacijas. Tokiose įstaigose karjera priklauso beveik tik nuo vadovų.

Demokratinė įstaiga. Čia – bene geriausios perspektyvos, nes viskas daroma tam, kad darbuotojas maksimaliai realizuotų savo potencialą, suteikiami šansai kopti karjeros laiptais. Judėjimas aukštyn netgi skatinamas – juk nuo to, ar darbuotojai patenkinti darbu, priklauso įmonės finansinė sėkmė. Čia kiekvienas žmogus gali būti naudingas, jo balsas – girdimas, patarimas ir pagalba – reikalingi.

Įstaiga, pasižyminti geromis karjeros perspektyvomis:

• Netoleruoja arba menkai toleruoja lipančius per galvas. Žinoma, metodas „pastebėjau kolegos klaidą, nulėkiau ir informavau apie tai valdžią, sublizgėjau idėjomis, kaip tą klaidą efektyviau ištaisyti“ visada gajus. Tačiau vadovai, besistengiantys vienodai girdėti visus ir neskatinantys tokio metodo, laimi, nes iškyla tik iš tiesų to verti žmonės.

• Skatina sėkmingai dirbančius darbuotojus, pasitiki jais. Kaip minėjome, karjera – tai nebūtinai didesni pinigai. Produktyviai dirbančiam asmeniui gali būti pasiūlytas naujas darbas, netgi įkurtas naujas firmos filialas ar padalinys, kuriam jis galėtų vadovauti, – taip po saule rastų vietą ir jo potencialas, ir kūrybiškumas, ir energija. Agresija, paprastai naudojama aktyviai siekiant karjeros, nukreipiama ir darbuotojui, ir įmonei naudinga linkme.

• Atranda karjeros perspektyvas ir vadinamosioms ne karjeros pareigybėms. Sunkiausia karjerą padaryti sekretorėms ir pardavimo vadybininkams. Bene vienintelis jų šansas – keisti darbovietes, iš mažesnių firmų pereinant į stipresnes. Bet įmonė, besirūpinanti savo darbuotojais, visada ras šansų ir šiems žmonėms: gali būti pasiūlyti mokymai, kursai, kvalifikacijos kėlimas, o paskui ir naujos pareigos. Jei šis kelias pasirodys netinkamas, galima vadinamoji karjeros imitacija – jų pareigybes papildyti naujomis užduotimis ir padidinti darbo užmokestį.

• Sudaro galimybes konkuruoti. Jei darbuotojas nebus matomas, nebus šansų ir padaryti karjerą. Tapti matomam padeda įvairūs susirinkimai, pasitarimai, dažnai rengiamos „smegenų šturmo“ sesijos. Čia turite galimybę pajusti savo vertę, išgirsti paskatinimus, pastebėti, kaip atrodote tarp kitų.

• Organizuoja ir skatina darbuotojų profesinį tobulėjimą. Tai daroma ne tik tam, kad jie ko nors išmoktų, bet ir tam, kad pajustų, jog jais rūpinamasi.

Karjeros tikrai nepadarysite įstaigoje, kuri:

• „Įkainoja“ tik vieną kartą ir vėliau „kainos“ neperžiūri. Ką tik atėjusį darbuotoją vadovai ir kolegos vienaip ar kitaip įvertina („Ai, nieko gero“; „Na, šitas gal ką nors ir gali“), ir šis vertinimas prilimpa it nenuplaunama kainos etiketė – kad ir ką darytų, kad ir kaip stengtųsi, visada tebus „ai, šitas...“ Niekas nesivargins iš naujo įvertinti rezultatų.

• Turi finansinių sunkumų. Savaime suprantama, vadovams rūpi vienintelis dalykas – ar naujasis darbuotojas (jūs) sugebės bent kiek pagerinti dabartinę įmonės padėtį. Jūsų karjera šiuo metu juos jaudina mažiausiai. Žinoma, jei feniksas prisikeltų iš pelenų, gal ir jus tada atsimintų ir įvertintų, o jeigu iš krizės išbristi nepavyks?..

• Nesuteikia darbui reikalingų priemonių ar duoda jas labai nenoriai. Jei kiekvieną sykį, kai prireikia rašiklio ar popieriaus lapo, reikia teisintis ir įrodinėti, kad nesate kengūra, – akivaizdu, jog čia trūksta pagarbos ir darbuotojams, ir jų veiklai, o apie kūrybiškumo apraiškas nė kalbos negali būti. Koks kūrybiškumas, kokia karjera, jei tenka išlaikyti pusiausvyrą ant lūžinėjančios kėdės ir kas penkias minutes kviesti kompiuterių specialistą?

• Pasižymi prasta reputacija. Vos tik kam nors pasakote, kur įsidarbinote, žmonės nustebę kilsteli antakius ir ištaria: „O! Na, puiku... Sėkmės tau ten!“ Kompanijos vardas labai svarbus žmonėms, darantiems karjerą. Jei jis prastas, – nepapuoš nei gyvenimo aprašymo, nei kasdienio darbo.

• Neapibrėžia jūsų veiklos ir užduočių. Pirmą darbo dieną jums parodo, kur sėdėsite, į rankas įbruka vidaus taisykles ar įstatus ir taip palieka kokiai savaitėlei, kol darbai patys jus susiranda. Įmonė, besirūpinanti savo darbuotojais, visada skirs labai daug dėmesio, kad supažindintų su darbu: kalbėsis vadovai, bus pasiūlyti įvairūs kursai, aiškiai suformuluotos užduotys ir jų įvertinimas. Viso to reikia, kad įgytumėte tvirtą pagrindą po kojomis.

• Pasižymi sparčia darbuotojų kaita. Dirbate vos dvi savaites, o imate jaustis tarsi senbuviai, nes darbuotojai čia keičiasi greičiau nei metų laikai. Tai bene aiškiausias ženklas, kad „kažkur anapus“ slypi pavojus. Gal geriau net nelaukite, kol sužinosite, kas ten per pavojus ir nuo ko žmonės šitaip bėga.

• Yra valdoma žmogaus, kuris nuolat kelia problemas. Atkreipkite dėmesį, kaip jūsų kolegos bendrauja su viršininku. Su jumis, kadangi esate nauji darbuotojai, jis gali elgtis apgalvotai, tačiau senųjų darbuotojų paprastai nesisaugoma. Jei visi, prieš įeidami į jo kabinetą, dreba ir prakaituoja iš baimės, jei jaunos bendradarbės iš ten išbėga apsiašarojusios, o solidūs padalinių vadovai – įsiutę, pats laikas keisti darbą. Juk yra įmonių, kurios pasiekia finansinę sėkmę ir nečaižydamos savo darbuotojų botagais.