Kaip savo draugei pripiršti gerą vyrą?

Jei bičiulei nebe dvidešimt, kandidatų gretos gerokai praretėjusios. Dauguma tinkamų jau anksčiau apdairiai paimti kitų grobikių – belikę keli nukvakę giminaičiai tolimoje provincijoje, akyse pražilęs kurso draugas, nuolat besigydantis vis naujų skyrybų žaizdas, ir apskritai moterimis nusivylęs vienas pažįstamas pagyvenęs jaunuolis. Tačiau piršlienės gyslelę turinčios asabos nė nemano kapituliuoti: kaip sakoma, rinkoje padėtis keičiasi kas mėnesį – ką žmona paliko, kas su ilgamete drauge išsiskyrė, kas vienišas iš užsienio grįžo, o kas jau ir rimtiems santykiams pagaliau subrendo.

Neskubink įvykių

Tik nereikia daryti dažnai pasikartojančios klaidos: žvelgti į kiekvieną kelyje pasitaikantį kandidatą kaip į tikrai lemties skirtą ir imti jį dar šiltą, nelabai suvokiantį savo naują statusą. Geriau išlaukti iki momento, kai jis jau bus prinokęs permainoms. Nes atsitiks taip, kaip banko darbuotojai K.: „Draugė nusprendė mane supažindinti su neseniai išsiskyrusiu bendradarbiu. Prieš tai suokė, koks jis nuostabus, kaip mes tiktume vienas kitam, nes aš esanti jo tipo moteris. Ir ką gi jos gimtadienyje pamačiau? Niūraus žvilgsnio aukštaūgį plieniniais žandikauliais, kuris kažkodėl pradėjo pasakoti apie savo komjaunuolišką jaunystę (vis kumščiuodamas man į šonkaulius kietais savo krumpliais: „Prisimenat, prisimenat?“, nors aš už jį jaunesnė daugiau nei dešimčia metų!). Kai įmetė šiek tiek alkoholio, pasidarė liūdnas ir nenuspėjamas: tai glostydamas ranką tikino, kokia aš panaši į jo buvusiąją, tai žvelgdamas iš padilbų burbėjo, kad nėra ko tokiomis gražiomis moterimis pasitikėti. Mėginau išsmukti ir išvažiuoti, bet desperatiškai mojuodamas rankomis jis pasivijo ir grasindamas mestis po ratais įsiprašė pargabenamas namo.

Kiek žinau, taip pasielgti jį paakino mano rūpestingoji draugužė! Mašinoje pradėjo niūniuoti liaudies dainas, paskui garsiai reikalauti, kad išklausyčiau jo išpažintį, o kai patariau tam susirasti kunigą, labai įsižeidė ir užmigo ramiu teisuolio miegu.“ Vėliau K. sužinojo, kad vyriškis, kokį pusmetį skandinęs gėlą linksminamuosiuose gėrimuose, vieną rytą prasikrapštė akis ir, savo nuostabai, suvokė, jog pasaulis pilnas puikių moterų. Taigi iš palikto nelaimingo katinėlio pabrukta uodega akimirksniu virto liūtu galiūnu ir buvo tvarkingai pripirštas kitai vienišei – sako, gyvena abu ranka rankon ligi šiolei.

Net jei draugės vieną po kito velka įvairaus amžiaus ir socialinės padėties vyriškius, o šie po pirmos pažinties nė nesistengia jos pratęsti arba geriausiu atveju nusiveda į kokį nors kvailą filmą, graužtis nagų ir laikyti savęs beviltiška neverta. 

Išties – svarbu tinkamai parinkti laiką. O dėl vietų, tai atlikus išsamią netekėjusių damų apklausą paaiškėjo, jog blogiausia, kas gali nutikti, – pakviestai į vestuves vienišai moteriškei giminaičiai nutaria surasti „visai neblogą porą“. Toks paprastai būna primirštas ir jau apdulkėjęs senbernis, kieno nors penktos eilės pusbrolis, ta proga išvilktas į dienos šviesą ir įrėmintas į akivaizdžiai per siaurą kostiumą. Pasodintas šalia dekoltuotos pretendentės į nuotakas, jis suvis praranda kalbos dovaną, nes iš smailių kūmučių žvilgsnių pagaliau pradeda nutuokti, KODĖL turėjo dalyvauti beveik nepažįstamų asmenų šventėje. Stresą malšina degtinės ir baltosios mišrainės deriniu, paskui ima kaip energija trykštantis „Duracell“ zuikis šokti su visomis iš eilės, dažnai sukeldamas vieno ar kelių pabrolių pasipiktinimą, kuris iš pradžių reiškiamas žvilgsniais, žodžiais, galiausiai ir veiksmais. Vargšė pretendentė per visą procesą yra akylai stebima tetulyčių. Šios per stalą šnypščia: „Nu kaip?“, šnabžda, kad reikia daugiau šypsotis ir „pakalbinti berniuką“ (kuriam jau per keturiasdešimt), o vėliau verčia dėti šaltą kompresą ant sugurintos jo nosies.

Nors – toks scenarijus galioja jau pabrendusioms damoms. Ne vienas, žalioje jaunystėje per bičiulių vestuves „sustatytas į porą“, taip joje ir stovi iki šiol. Nėra kur dėtis. Viešojo maitinimo bei pasilinksminimo įstaigos piršliavimo reikalams irgi ne itin tinka: erdvė didelė, žmonių daug, taigi dvi numatomos poros puselės gali nuklysti į šalį – taip įvyko piršliaujant vadybininkei O. „Į bičiulio gimtadienį naktiniame klube atsivedžiau vienišą draugę – žinojau, kad senas draugas pasikvies pusbrolį. Tačiau aukštas blondinas alkanu žvilgsniu sekiojo kiekvieną praeinančią paną, o mano draugė lesė tik jo dėmesio trupinėlius. Neabejojau, kad ji man galvą nusuktų, jei išaiškėtų, jog aš viską suorganizavau, todėl dėjausi abejinga. Bet draugės būta nuovokios: po kelių taurių vyno išpyškino, kad galiu nesitikėti, jog toks savimyla žuvies akimis patrauks jos dėmesį. Ir apskritai jos piršti nereikia. Ji ir pati sugebanti ką nori susirasti. Paskui apsisuko ant kulno ir kreipėsi į atsitiktinai pro šalį ėjusį berną: „Labas, gal ženytis nori?“ Tas sutriko ir išlemeno, kad nelabai. „O gal žinai, kas norėtų?“ – neatstojo draugė. Vyrukas bakstelėjo į krūtinę draugeliui: „Va jis.“ Draugelis per daug nesipriešino ir prašoko su aktyvia panele visą vakarą. Finalas: po pusmečio jie susituokė.“

Ideali vietelė yra tiesiog draugų namai, kur į vakarėlį esą atsitiktinai užsuka jis ar ji. „Valentino dienos proga pasikviečiau draugių, na, ir dar keletą užsilikusių vienišų vyro draugų. Tiesą sakant, man jie atrodė beviltiški, bet nusprendžiau, kad tyliai tūnodami kamputyje vakaro bent jau negadins. Ir ką tu manai? Vos vėluodama įžengė neseniai išsiskyrusi mano draugė, vienas jų, toks nerangus tylenis, metėsi kabinti jos palto, sodinti šalia ir šnekinti. Žiūrėjau išvertusi akis, kaip išrankioji bičiulė, kuriai ir Johnny Deppas per prastas, lydosi nuo smulkaus akiniuočio dėmesio. Po poros mėnesių jie tapo vyru ir žmona!“ – džiūgauja sėkmingo vakarėlio šeimininkė finansininkė S.

Nedramatizuok padėties

Net jei draugės vieną po kito velka įvairaus amžiaus ir socialinės padėties vyriškius, o šie po pirmos pažinties nė nesistengia jos pratęsti arba geriausiu atveju nusiveda į kokį nors kvailą filmą, graužtis nagų ir laikyti savęs beviltiška neverta. Tai NE TIE vyriškiai. Į situaciją sveikai žvelgia vienišė A.: „Mano aplinkoje – korektiški žmonės. Jie suvokia, kad jei iki šiol gyvenu viena, tam yra priežasčių. Ir nesistengia brukti bet ko. Supranta: esu išranki. Dar nepasiekiau savo pusseserės lygio, kuri mesdavo vyruką, jei nepatikdavo jo kojinių ilgis ar spalva, bet ir pirmo užsilikusio man neįkiši. Na, o visi tie supažindinimai... Nežinau, ar jie gali baigtis laimingai, jei abi pusės jaučiasi it aukos, kurios pagal piršlių scenarijų turėtų dėti desperatiškas pastangas sužavėti viena kitą, nesvarbu, kad joms kartais to visai nesinori.“

Kalbininkė J. ilgai priešinosi mėginimams jai ką nors surasti. Jei draugės kviesdavo į vakarėlį, gudriai užsimindamos, kad vertėtų pasipuošti, J. atšaudavo net neketinanti to daryti. Susiliejusi su prieblanda savo pilku megztuku ir į uodegėlę surištais plaukais, prasėdėdavo nuošalyje svaidydama išdidžius žvilgsnius į vyrijos pusę. Bėgo metai, J. kartojo, jog jai gerai ir taip, kol sykį vakarėlyje, kuriame buvo aktyviai diskutuojama tema „Kur dingo gražūs vyrai?“, viena moteriškė prisiminė, kad pas jos brolį laikinai prisiglaudė išsiskyręs ir šeimai butą palikęs gražuolis. Buvo mikliai sumesta pasikviesti ir bent pasižiūrėti į jį. Visų nuostabai, gražuolis nutūpė šalia kukliosios pilkutės ir, kaip dažnai rašoma apie meilės iš pirmo žvilgsnio trenktas poras, nuo to karto jie nebesiskyrė.

Leidyklos darbuotoja K. nuoširdžiai rūpinasi savo netekėjusia drauge: „O, dėl jos padaryta išties daug žygių! Na, suvesta su visais vienišais bičiuliais, nors pažintys ir neišsirutuliojo į nieką daugiau. Kartu pasijuokiame iš mano piršlybų, bet paskutinis atvejis – kas žino – gal jau perauga į rimtą draugystę? Manau, trečio asmens įsikišimas gali būti lemtingas tik pačioje pradžioje. Kamuoliukas paleistas, o kur jis nuriedės – tai jau tų dviejų reikalas.“ Vienišė D. draugių piršlybas laiko pramoga: „Ištekėjusios ir vaikus auginančios moterys organizuodamos mums pasimatymus, matyt, tenkina savo nuotykių troškulį. Joms linksma, man irgi neliūdna, nes tai vertinu kaip gyvenimo žaidimą. Žinau istorijų, kai tie žaidimai baigėsi vestuvėmis, todėl visai neatmetu šitokios galimybės, nors nežiūriu į kiekvieną kandidatą kaip į potencialų jaunikį – tik kaip į dar vieną bičiulį.“

Finansininkė R. smagiai prisimena istoriją apie suvestus du jos kontoroje dirbančius trisdešimtmečius. Droviam vyrukui, į saujas kikenant visoms kabineto ciocėms, buvo liepta nueiti į kitą koridoriaus galą pas griežtą naujokę ir kartu su reikiamais popieriais nunešti ant palangės styrantį kaktusą, kurio ji prašė. Na, aišku, neprašė. Kai merginai buvo įteiktas kaktusas, reikšmingai palydint žodžiais: „Čia – JUMS...“, ši, giliai sujaudinta, pakvietė jį kavos. Taip prasidėjo istorija, kurią iš pradžių vainikavo kūdikio gimimas, paskui – ir vestuvės. Per jas viena kontoros moteryčių šiek tiek įkaušusi plyšavo: „Jei ne aš, tai gal šitų vestuvių nė nebūtų buvę...“ Kas žino?