Kaip šuo pagerina jūsų gyvenimo kokybę?

Ben­drav­i­mas su gyvūnu page­rina fiz­inę ir emocinę žmogaus būklę

Žmonės, kurie laiko šunis, yra fiz­iškai aktyvesni ir rečiau turi antsvorio.

Remi­antis tyri­mais nus­tatyta, kad aktyvus ben­drav­i­mas su šunimi skatina smegenų veiklą ir kelia stiprius emocinius išgyvenimus. Žmonės, kurie laiko šunis, yra fiz­iškai aktyvesni ir rečiau turi antsvorio.

Labiausiai papli­tusi gyvūnų ter­api­jos sri­tis – gydy­mas šunimis. Ji dar vad­i­nama kanister­apija arba dogoterapija. Šuo – protin­giau­sias, emo­ciona­li­au­sias ir labiausiai linkęs ben­drauti iš visų naminių gyvūnų, todėl aki­vaizdu, kad ši gydymo gyvū­nais rūšis papli­tusi labiausiai. Gyvūnai sugeba pajusti įvairias sveikatos grėsmes, padeda greičiau atsis­tatyti po chirurginių operacijų.

Šuo gali padėti nekalbiems ir neso­cial­izuotiems vaikams, kaip ir uždariems nelinkusiems ben­drauti suau­gusiems žmonėms. Šuns draugi­joje jie tampa atviresni, dau­giau kalba, lengviau par­odo savo emo­ci­jas, greičiau randa kon­taktą su aplinkiniais.

Šuo ir pagyvenę žmonės

Šuo namu­ose yra puikus „vais­tas“ nuo daugeliui vyres­nių žmonių būdingo neju­draus gyven­imo būdo. Pasi­vaikščio­ji­mai su šunimi sumažina širdies ir krau­jagys­lių ligų (miokardo infarkto ir kitų) riziką. Šuo bent dali­nai kom­pen­suoja ben­drav­imo trūkumą, padid­ina šeimininko savivertę, sustip­rina pasitikėjimą sav­imi, sumažina baimes. Žaidi­mai su šunimi mobi­lizuoja judėjimo aparatą, vysto motorines funkci­jas, taip pat sumažina psichologinę įtampą. Šuns (kaip ir katės) seilėse yra fer­mento lizocimo, kuris naik­ina kenksmin­gus mikroorganizmus.

Taip pat skaitykite: Mokslininkai: katės nemyli savo šeimininkų

Šuo ir vaikai

Šuo daž­nai atsiduria šeimos dėme­sio cen­tre, taip vaikas išmok­sta ne tik gauti dėme­sio, bet ir rodyti jį kitam, rūpin­tis gyvūnu, mokosi pasiaukojimo

Dažnoje šeimoje su mažais vaikais ateina laikas, kai vaikas prašo nupirkti ne sesutę ar broliuką, bet šuniuką. Manoma, kad žmogaus požiūris į šunis susi­for­muoja 6–13 gyven­imo metais, o tai reiškia, kad šuo gali būti labai naudin­gas, jei namu­ose yra nedidelių vaikų. Šuo daž­nai atsiduria šeimos dėme­sio cen­tre, taip vaikas išmok­sta ne tik gauti dėme­sio, bet ir rodyti jį kitam, rūpin­tis gyvūnu, mokosi pasiaukojimo.

Norint įsitik­inti, ar vaikas galės ir sug­e­bės pasirūpinti nau­juoju draugu, gal­ima parepetuoti šuniuko vedžio­jimą — vaiką pažadinkite anksti ryte, pasiū­lykite išeiti į lauką ir ten pabūti maži­au­siai dešimt minučių. Jei troški­mas laikyti aug­intinį tebuvo įnoris, greiči­au­siai po tokio išbandymo jo įsigi­ji­mas bus atidė­tas ateičiai.

Daž­nai vaikams pirk­dami naminius gyvūnus tėvai juos įsigyja ir sau, nes keturko­jus reikia maudyti, dresuoti, vedži­oti, skiepyti bei atsakingai rūpin­tis aug­in­tiniu ir tuomet, kai jis serga ar sensta.

Prieš įsigydami augintinį, atsakykite į šiuos klausimus:

• Ar visi šeimos nar­iai pri­taria šiai idė­jai?
• Ar jūsų gyve­n­amoji vieta tinka išsirink­tai šuns veislei?
• Ar galite gyvūnui suteikti tin­ka­mas gyven­imo sąly­gas?
• Ar turėsite kam palikti šuniuką, kai negalėsite juo pasirūpinti ilgesnį laiką (išvaži­u­osi į kelionę, susirgsite)?
• Ar esate pasiryžę kiekvieną ryta ir vakarą, per lietų ar dar­ganą augintinį vesti pasivaikščioti?

Šuo turi turėti savo pas­tovią vietą (guolį), savo dubenėlį ėdalui ir van­de­niui, savo šepečius ir šukas. Paste­bėta, kad guo­lis (nedidelė patalpa arba kam­pelis su užuo­laidėle) yra reikalin­gas kiekvienam šuniui. Guo­lis – tai vieta, kur šuo gali pasis­lėpti ir išsaugoti savo „aš“, galų gale tiesiog pasitraukti nuo šeimininko ir pail­sėti. Turėkite omenyje, kad guolyje negal­ima šuns bausti. Daž­nai šuo atlieka šeimos nario vaid­menį, tačiau negal­ima perdė­tai suž­moginti jo, mait­inti nuo stalo, leisti gulėti ant sofos, graužti, kas papuolė.

Taip pat skaitykite: Slapta kalba: ką savo veiksmais nori mums pasakyti augintiniai?

• Antkak­lio dirželis. Antkak­lis turi būti stiprus (odos, odos pakaitalų ar brezento).
• Antsnukis. Žiemą rekomen­duo­ja­mas odi­nis, vasarą – met­al­i­nis antsnukis.
• Ilgas ir trumpas pavadėlis. Trumpas odi­nis ar brezen­ti­nis pavadėlis – nuo 1 metro iki pusantro, nau­do­ja­mas vedant šunį greta. Vien­ame pavadėlio gale turi būti užrak­tas prisegti prie antkak­lio, o kitame – kilpa rankai įkišti. Ilgas pavadėlis nau­do­ja­mas dresuo­jant šunį, ypač pra­dini­ame etape.

Ką pasakytų jūsų šuo, jei galėtų prabilti?

• Mano gyven­i­mas trunka 10–15 metų, kiekviena akimirka, praleista su tavimi, man yra didelis dži­augs­mas.
• Kalbėk su man­imi dau­giau. Net jeigu aš nesuprantu tavo kal­bos, aš suprantu tavo intonaciją.
• Tu turi savo mylimą darbą, šeimą, drau­gus, pomėgius, o aš – tave.
• Pagirk mane daž­niau.
• Duok man laiko suprasti, ko nori tu.
• Nepyk ant manęs ilgai ir nebausk griež­tai.
• Skirk man laiko. Atmink, kad pasi­vaikščio­ji­mai su tavimi lauke – geri­au­sia mano dienos dalis.
• Mylėk ir rūpinkis man­imi net senatvėje.

Patiko straipsnis? Junkitės prie mūsų www.ekorekomendacijos.lt