Kaip susikalbėti parduotuvėje?

Jei patinkantis drabužių derinys yra tik vitrinoje, ar galiu prašyti leisti jį pasimatuoti ir nusipirkti, jeigu tiks? O jeigu netiks, ar pardavėjos bus nepatenkintos, kad be reikalo nurengė manekeną?

Pardavėja Karolina Adomaitytė („Marc O’Polo“):
„Kartais netgi pačios pasiūlome atnešti pirkėjui drabužių iš vitrinos, jei ten kabo paskutinis komplektas. O manekeną mokame nurengti labai greitai. Mūsų parduotuvėje tai visiškai normalu: jeigu žmogui patinka tai, ką mato, privalome leisti pasimatuoti. Tikrai nereikia drovėtis ar bijoti paprašyti, nes padėti – mūsų pareiga. Ir tikrai nieko tokio, jeigu tie drabužiai netinka.“ 

Ar matuojantis drabužius kabinoje mandagu vaikyti pardavėją, kad atneštų kitų modelių arba dydžių?

Administratorė Jolanta Vaitkevičienė („Esprit“):
„Pirkėjas taip ir turi elgtis. Mes esame tam, kad padėtume, nors žmonės dažnai baidosi, kai prieiname paklausti, ar nereikia pagalbos. Stengiamės sukiotis arti kabinų, kad galėtume žmogui ką nors atnešti, nes jam, nusirengusiam, tikrai nepatogu pačiam bėgioti po salę ir ieškoti kito dydžio ar apskritai kito drabužio. Nereikia drovėtis. Net jei šiandien nepirksite, nes neturite pinigų, drąsiai matuokitės tai, kas patinka. Juk galbūt sugrįšite norimo daikto kitą kartą.“

Kaip parduotuvėje atskiriate potencialius pirkėjus nuo šiaip „ekskursantų“, kurie tik vaikštinėja, matuojasi ir pirkti net negalvoja? 

Parduotuvės vedėja Karolina Stojanova („Danija“):
„Iš karto neatskirsi. Kaip tik dažniau pasitaiko, kad žmogus ateina apsižiūrėti, bet jei jis linkęs bendrauti ir žino, ko nori, išeina apsipirkęs. O kartais tik matuojasi, pirkti grįžta kitą dieną. Kai kurios paauglės mėgsta autis aukštakulnius, ant kurių vos pastovi, netgi juos atsideda, bet negrįžta. Arba ateina pirkti su mama, bet kai ji tuos batus pamato, iškart pasako „ne“. Tačiau matuotis kiekvienas turi teisę ir mes to nedraudžiame, nes tik taip žmogus supranta, ar batai jam tinka ir patinka.“

Jei pirkėja netyčia išteps drabužį lūpų dažais arba pudra, jei iškris saga, prairs siūlė, ar turės sugadintą gaminį įsigyti? Kaip paprastai tokie nuostoliai atlyginami?

Ekspertė Sandra Šlepetytė („Apranga“):
„Aišku, geriausia iš karto parodyti pardavėjai, kad kitas pirkėjas nejaustų nusivylimo radęs apgadintą daiktą. Tai kasdieninės situacijos: ištepta lūpų dažais ar kremine pudra, ištrūkusi saga; jas vietoje ir sprendžiame. Nedidelius defektus ar pažeidimus galima pašalinti ar pataisyti. Tikrai nesibarame ir pirkėjų neprašome atlyginti nuostolių.“

Ar tiesa, kad pardavėjai, pamatę žmogų, iškart akimis įvertina jo perkamąją galią? 

Administratorė Renata Galvydytė („Douglas“):
„Netiesa, net jei kam nors iš pirkėjų taip ir atrodo. Mes tikrai nevertiname – tiesiog stengiamės pasisveikinti su kiekvienu pas mus užsukusiu žmogumi, užmegzti paprasčiausią kontaktą. Nebent jei moteris atrodo išskirtinai, atkreipiame į ją dėmesį, kaip ir visi kiti. Tačiau prie kiekvieno pirkėjo prieiname vienodai.“ 

Kaip pasakyti pardavėjai, kad ji nekaišiotų galvos į matavimosi kabiną ir neprašytų pasirodyti, „ar gerai“? 

Pardavėja Agnė Talačkaitė („Massimo Dutti“):
„Dažnai klausiame, ar viskas gerai, ar dydis tinka. Bet jei žmogus nenori, kad padėtume, užtenka pasakyti, kad „ačiū, viskas tinka“ arba „ačiū, pagalbos nereikia“. Nėra labai malonu, kai nieko neatsako arba kalba pakeltu tonu. Mes gi ne šiaip sau klausinėjame. Jei vienas drabužis netinka, pasiūlome kito modelio ar spalvos. O jei negražiai atrodo, tikrai neperšame – nesiekiame parduoti prekės bet kokia kaina.“