Kaip užauginti „tobulą“ vaiką? (I)
Ko tėvai tikisi? Kad jų atžalos bus laimingesnės ir sėkmingesnės už juos. Tėvai viską „geriau žino“, todėl daugumai svarbiausia – vaiko dešimtukai, o ne jo asmenybės branda. Ką daryti, kad vaikas iš tikrųjų jaustųsi laimingas? Originalios, verčiančios susimąstyti pašnekovų mintys – pasinaudokime jomis.
Pralaimėdami mes augame
Vienas geriausių Lietuvoje tinklinio trenerių Vasilijus Burakinskis sako, kad komandinis sportas daug duoda ne tik kūnui, bet ir sielai – svarbiausia, moko žmogų protingai reaguoti į pralaimėjimus, kurie gyvenime neišvengiami.
Niekas ne per vėlu. Kodėl teigiama, kad ką nors daryti per vėlu? Tokia nuomonė vyrauja ir sporte. Nesutinku. Žinau pavyzdžių, kai net devyniolikmečiai vaikinai po kelerių nuoširdaus darbo metų puikiai žaidžia tinklinį. Tai reiškia, kad tėvai neturėtų bijoti leisti vaikams ieškoti savęs – keisti sporto šakas, nors mūsų sporto mokyklų sistemoje vis dar vyrauja požiūris, kad reikia ką nors pradėti nuo 8 metų ir būtinai tęsti iki 18-os. Rinkitės trenerį, kuris gali įkvėpti vaikus, kuris pats turi daug energijos ir kuriam jo darbas teikia džiaugsmo. Vaikas gali nebūti geras mokinys, jam gali nesisekti daugybė dalykų, jis gali sunkiai bendrauti su aplinkiniais, bet galbūt sportas bus tai, kas jam padės pagaliau atsiskleisti.
Pralaimėjimas gali būti vertesnis už laimėjimą – jei ne palūši, o padarysi išvadas.
Sportas padeda asmenybės raidai. Tai tarsi koncentruotas gyvenimo modelis. Tinklininkai ima greitai suvokti savo emocinės reakcijos svarbą – kaip vertinamos klaidos. Iš tikrųjų, mes dažnai sureikšminame nereikšmingus dalykus. Štai nukrito priešininko komandos kamuolys tavo aikštelėje – svarbu, kaip reaguoji: pozityviai ar negatyviai. Gali priekaištauti komandos draugams, rėkti, pykti ant viso pasaulio, ant kitų, ant savęs, labai savimi nusivilti po pralaimėtų rungtynių. Taip, kartais sunku reaguoti pozityviai, bet reikia mokytis. Juk įmanoma ramiai priimti situaciją ir pagalvoti: ko ji gali išmokyti? Pralaimėjimas gali būti vertesnis už laimėjimą – jei ne palūši, o padarysi išvadas.
Nereikia bijoti suklysti. Klaida – sudedamoji sporto dalis. Svarbu nebijoti pralaimėti. Dabartiniame sporte labai anksti reikalaujama rezultatų, bet jie ne tokie reikšmingi, kaip vaiko vystymasis. Tegul tie rezultatai ateina vėliau, o anksčiau – suvokimas, kaip elgtis, kaip bendrauti, kaip bendradarbiauti su kitais, kaip varžytis ir tik tada – kaip laimėti. Sportavimas yra procesas, kaip ir gyvenimas: ir vienur, ir kitur svarbu žmogaus progresas – kaip jis auga ir tobulėja.
Sportas turi teikti džiaugsmo. Jei iš vaiko labai anksti reikalaujame rezultatų, subrendęs jis jaučiasi išsunktas ir gyvena tarsi roboto gyvenimą: sportuoja tik dėl pergalių, nebejausdamas gyvenimo skonio. Pasaulis nevienalytis, mes visi skirtingi, bet mene mes tą įvairovę toleruojame, o sporte – ne. Dažniausiai tikimasi, kad sportininkas bus medalių „darymo“ mašina... Tėvams gal irgi norisi, kad jų vaikas būtų čempionas, bet koks skirtumas, ko norisi tėvams? Svarbu, kad atsiskleistų vaiko gabumai. Todėl ir reikia stebėti, ką jis mėgsta, kas jam sekasi, ir paskui sudaryti sąlygas tiems gabumams atsiskleisti.
Svarbu ne kuo nors tapti, o atrasti save. Nebūtinai visi vaikinai, kuriuos treniruoju, taps puikiais sportininkais, bet manau, kad gyvenime jie lengviau suras savo kelią. Jie turės vidinių jėgų nebijoti suklysti, o suklydę nepalūš, jie matys savo tikslus ir tikiu, kad bus geri žmonės. O išsiugdyti vidinę stiprybę, jautrumą aplinkai, man atrodo, daug svarbiau, nei nusilipdyti sportišką kūną ir tapti čempionu... Kartais vaikinams sakau: įsivaizduokite, kad turite viską, apie ką svajojote, tęsiasi amžinas savaitgalis – nieko nereikia daryti. Bet juk tada prarastume galimybę save išreikšti!
Nebijokime žodžio „nežinau“
Psichoterapeutė-konsultantė Milda Urbonienė sako, kad kai nežinome, „ką su tuo vaiku daryti“, gelbsti tiesiog pagarbus santykis: jei nusileidžiame iš visažinių tėvų aukštybių, pamėginame išklausyti ir suprasti vaiką, jau galime tikėtis, kad neprarasime ryšio su juo.
Laimės pojūtis – šalutinis poveikis. Nelaužykime galvos, kaip užauginti laimingą vaiką. Stenkimės būti geri tėvai, suprasti vaiko poreikius, daryti tai, kuo tikime, o laimė... tiesiog ateis. Būtent karštligiškas siekis pasiekti laimę bei sėkmę jas ir nutolina. Pasižiūrėkime į sėkmingais laikomų žmonių veidus žurnaluose ar televizijoje: rūstus žvilgsnis, šalta ar pikta veido išraiška... Kas norėtų toks būti? Aš – ne. Verčiau lygiuosiuosi į tuos, kurie keliauja apie pasaulį turėdami tik šortus ir porą marškinėlių.
Kai bijai ir nerimauji, geriausia atsisukti į vaiką ir paklausti: ką jis galvoja, ko nori ir apie ką svajoja.
Paklauskite ir paklausykite vaiko. Kas mus verčia nerimauti, kad vaikas gautų gerus pažymius? Kas mus stumia daugiau turėti, aukščiau kilti karjeros laiptais? Man atrodo, kad baimė. Auginu pradinukus dvynukus ir, kaip kiekviena mama, bijau suklysti, nuvesti ne į tą mokyklą, nerimauju, kad galbūt alternatyvioje mokykloje jie neatitiks kažkieno nustatytų standartų. Bet kai bijai ir nerimauji, geriausia atsisukti į vaiką ir paklausti: ką jis galvoja, ko nori ir apie ką svajoja. Taip, demokratiškoms mamoms kartais sunku – jos apsižvalgo ir pamato, kad kitos savo reikalavimais stengiasi iš vaikų lipdyti vunderkindus...
Vaikystėje mes žinojome, ko norime. Suaugę dažnai to nebeatsimename. Ir mūsų vaikai žino, kas jiems patinka, tik kartais mes jiems kliudome. Jei namie per daug taisyklių, per daug kontrolės, per daug reikalavimų „daryti, kaip aš pasakiau“, jei bijome, kad atleidus gniaužtus pasidarys chaosas, yra išeitis: reikia ieškoti santykio su vaiku. Aišku, šeimoje nustatome tam tikras elgesio ribas, bet nebereikia TIEK daug taisyklių ir reikalavimų: „Tu privalai, nes aš mama, aš geriau žinau.“ Stebėkime, ką vaikas mėgsta, ką jis žaidžia, ko jis nori, nenorėkime, kad jis gyventų mūsų jam paruoštą gyvenimą.
Šeimoje svarbiausia – pagarba. Jei vaikas gerbia suaugusį žmogų, jis nenori blogai elgtis. Bet mes irgi turime gerbti tą savo mažą žmogų. Jei mamai atrodo, kad kažkas vyksta ne taip, jei ji blogai jaučiasi – vadinasi, atėjo laikas su vaiku pasikalbėti. Universalių taisyklių nėra. Bent jau aš jomis netikiu. Nė vienas tėvas ir nė viena mama neišvengia klaidų – tai normalu, bet autoritetą vaiko akyse užsitarnausime ne žodžiais, o elgesiu ir santykiais su juo. Nėra blogai vaiką pabarti, bet jei bari be pykčio, su meile. Taigi, pasirodo, galima ir taip.
Įpraskime: vaikai kitokie. Nėra ko lyginti jų su savimi, aimanuoti, kad vaikystėje taip nesielgėme. Jie kitokie, aktyvesni, laisviau reiškia savo nuomonę, o kai kurie tėvai nebežino, ką su jais daryti, nes taisyklių rinkinys, kurį jiems taikė jų tėvai, jau nebegalioja, – juk ir pasaulis pasikeitė, nors svarbiausios vertybės išliko. O kai nežinoma, „ką su tais vaikais daryti“, ieškoma atsakymų išorėje. Bet čia derėtų neprarasti sveiko proto, nepradėti iš eilės skaityti visų populiariosios psichologijos knygų (nors jose yra daug naudingų dalykų) ir visko taikyti šeimoje. Gal tie patarimai būtent jums visiškai netinka? Toks blaškymasis nenaudingas ir vaikams. Kokie bebūtų tėvai, vaikai jau susitaikė, kad jie tokie, o ne kitokie, o jei savo elgesį nuolat kataliosime, jie pasijus nesaugūs. Iš knygų galime išmokti pasakyti tinkamus žodžius, bet jei kūno kalba ar veiksmai bylos ką kita, norimo rezultato nepasieksime.
Džiaugsmo ir laimės nenusipirksi
Dailės mokytoja, dailės terapijos specialistė Kazimiera Matulionytė vyresniesiems savo mokiniams sako: paklausyk širdies ir pats rinkis kelią. Tie, kuriems ji padėjo atskleisti savo kūrybiškumą, rado vietą gyvenime.
Nebėra naujų potyrių bado – todėl, kad dabar informacijos srautas toks didelis, jog jauno žmogaus psichika pertempiama.
Į mokyklą ateina jau kitoks žmogus. Kai aš mokiausi, dominavo žodis „reikia“; dabartiniai vaikai (kartais tai mane baugina) kai kada iš viso nieko nebenori – motyvacija tapo itin sudėtingu dalyku. Nebėra naujų potyrių bado – todėl, kad dabar informacijos srautas toks didelis, jog jauno žmogaus psichika pertempiama. Niekada nemaniau, kad dailė, muzika, teatras tėra antraeiliai, nesvarbūs dalykai vaiko gyvenime. Auginti kūrybiškumą itin svarbu, nes jei jo neskatinsi, jis ims blėsti. Juk vaikai labai savikritiški: jei šalia nebus žmogaus, kuris juos įkvėptų, jie ims manyti, kad yra negabūs, kad jiems nepavyksta, kad jie kažko negali. Bet kaip stipriai kokį nors jaunuolį, nepasižymintį „rimtuose“ moksluose, paveikia faktas, kad jo kūrinys pateko į parodą: tai taip kilsteli jo savivertę!
Vaikai pavargsta nuo mūsų keliamos įtampos. Jie mato mūsų begalinį lėkimą, pervargimą, jaučia mūsų įtampą. Mes jau išmokome su tuo gyventi, o besiformuojančiam žmogui sunku. Mano ir kolegių giliu įsitikinimu, būtent kūryba gali leisti žmogui atsipalaiduoti, savo galbūt kylantį nepasitenkinimą gyvenimu nukreipti konstruktyviu, o ne destruktyviu keliu.
Kodėl pažymys tampa siekiamybe? Kodėl vaikai priversti koncentruotis tik į pažymius? Tai visos švietimo sistemos problema: mokytojai ir tėvai įstatomi į tam tikrus rėmus, jie jaučia spaudimą, kad vaikas pirmiausia turi puikiai mokytis. Tokioje situacijoje mamai ar tėčiui tikrai reikia drąsos pasakyti, kad jų vaikas yra toks, o ne kitoks, kad jis gali kurti, ir matematikos pažymys jam nėra itin svarbus. Tačiau tėvus dažnai valdo baimė neišsiskirti, neišsišokti, prisitaikyti, bėgdami kasdienybės maratoną jie nebesustoja paklausti, o ko gi tas jų paauglys nori... Mes visi pažįstame žmonių, kurie tarsi visko turi finansiniu atžvilgiu, tačiau jaučiasi nelaimingi.
Leiskite vaikui būti savimi. Aiškinu bebaigiantiems mokyklą vaikams: kad ir ką kalbėtų mamos, mokytojos, seneliai, giminės, draugai, pažįstami, tai nėra taip svarbu, kaip įsiklausyti į savo vidinį aš. Ir jei nori būti menininkas, o ne teisininkas ar IT specialistas, tai ir reikia būti! Taip, tu gal mažiau uždirbsi, gal mamai nepatiks tavo sprendimas, bet paklausęs savęs turi daugiau šansų nenusivilti. Ir nereikia skubėti – reikia laiko susivokti, ką daryti visą likusį gyvenimą. Nuo to prasideda laimingos, harmoningos asmenybės branda.
Gyvenimas mus pastato į tam tikrą vietą. Ir nė vienas žmogus iš šalies negali patarti, ką mums rinktis. Metams bėgant, sutinku vis daugiau buvusių mokinių, tapusių laimingais žmonėmis. Mane beprotiškai džiugina faktas, kad, kur bedirbtų, ką bebūtų pasirinkę, jie jaučia harmoniją su savimi – tai didžiausia laimė man, kaip mokytojai. Aš džiaugiuosi ir dėl jų tėvų. Jie leido vaikams išreikšti save, tapti tuo, kuo siekė: menininkais, aktoriais, ar pasirinkti dar kitas specialybes, kurios gal neatnešė finansinės gerovės, bet suteikė vidinio komforto. Argi ne tai svarbiausia?