Kalbininkė Loreta Vaicekauskienė: „Egzaminai – blogis, neleidžiantis laisvai kvėpuoti“
Po dažno kalbininkės Loretos Vaicekauskienės interviu kyla ažiotažas. Tik vieni jos mintis džiaugsmingai platina socialiniais tinklais, kiti pyksta ir rašo pagiežingus anoniminius komentarus. Ir nors jai sakoma, kad yra drąsi, nebijo eiti prieš srovę, ji purto galvą: „Vakarietiškoje kalbotyroje aš atstovauju „mainstrymui“.“ Ir nusišypso tardama šį žodį.
Neigiamų atsiliepimų Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovei, Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro docentei ir mokslų daktarei negaili ne tik anonimai, bet ir tos pačios profesijos atstovai, ypač vyresnės kartos, kurie vis dar tebesilaiko nuomonės, kad gimtąja kalba šnekančius žmones privalu taisyti: „Niekam nebūtų malonu, jei visą gyvenimą konstravus kalbos modelius staiga paaiškėtų, kad kalbotyroje taip nedaroma, kad ji nenormina žmonių, o šio mokslo reikalavimai pasaulyje seniai pasikeitę. Savaime suprantama, kad jiems šitaip norisi ginti savo garbę.“
Kaip sako Loreta, ilgą laiką ši mokslo šaka, ta jos kryptis, kuri tiria visuomenės kalbą, Lietuvoje buvo atskirta nuo pasaulinės raidos ir tyrimų, todėl iš esmės susitelkė į kalbos taisymą. Tačiau paprastai ne dviejų kartų susikirtimai sukelia ginčus ir pykčio žiežirbas, o greičiau – skirtingas išsilavinimas. Juk amžius netrukdo domėtis, kas su kalbotyros mokslu vyksta už Lietuvos ribų, ar paskaityti apie naujausius tyrimus.
„Norminimas yra ideologija ir politika. Nes kalba rutuliojasi savo linkme, ji kinta, yra kuriama žmonėms kalbantis ir rašant tekstus. Dažnai girdžiu sakant: „Lietuvių tai aš nemoku“, „Mokykloje man buvo sunku – mokytoja mane labai taisė“. Be abejo, mokytojai moko raštingumo, tam tikros raiškos – jie ir turi vaikus nukreipti. Tačiau priekabiavimo ir dirbtinių normų, dėl kurių žmogus sutriktų ir sakytų: „Nebesuprantu – taip galima ar negalima?“, neturėtų būti. Tai kelia stresą, o jis baigiasi nepasitikėjimu ir įsivaizdavimu, kad lietuvių kalba yra sunki. Bet kaip gali būti sunki gimtoji kalba?“
Konstruojama naujakalbė, kuri visiškai atitrūkusi nuo realybės: žaidžiama forma pamiršus apie komunikaciją.
Iš tiesų, nevertėtų sukti sau galvos, kaip taisyklingai kirčiuoti – bèbras ar bẽbras, ar dėl panašių dalykų. Verčiau jau nerimauti, ar iš esmės mokame gerai kalbėti, įdomiai rašyti ir ar turime, ką pasakyti. Anot kalbininkės, blogiausia, kai dėmesys formai pasidaro didesnis nei turiniui: „Mūsų kalbos taisytojai yra perkėlę tą ribą į blogąją pusę. Kalba duota tam, kad kurtume turinį. Jeigu vartotojas nebesupranta kompiuterio lietuviškai ir renkasi kitą kalbą, nes taip aiškiau, tai rodo, kad terminai blogai sulietuvinti. Konstruojama naujakalbė, kuri visiškai atitrūkusi nuo realybės: žaidžiama forma pamiršus apie komunikaciją. Manau, kad kai žodį „tinkinti“ kas nors supras, įvyks didysis lūžis ir mes grįšime į tą prarastą aukso amžių, kuriame visi lietuviai buvo dori ir kalbėjo gryna kalba... Tokie naujadarai prieštarauja kalbos, kurios pagrindinis tikslas – perduoti informaciją, prigimčiai.“
Savo mintimis Loreta pritraukia daug naujų gerbėjų, bet su džiaugsmu atsisakytų stereotipų laužytojos šlovės ir kur kas mieliau dalytų interviu apie viešosios kalbos kaitą, jaunimo kalbos ypatybes ar įvairialypį feisbuko stilių. Arba apie aktorius, kurie vaidindami gatvės personažus kirčiuoja žodžius taip, kaip akademijoje išmoko iš vadovėlių.
Ji mielai padiskutuotų ir su lietuvių kalbos mokytojais, kuriems pagal egzaminų reikalavimus tenka taisyti klaidą „sunku būti laimingu“. „Negi tauta žlugs, jeigu čia vartosime įnagininką? „Sunku būti kalbininku“, „sunku būti laimingu mokiniu“ – būdvardžio įnagininkas yra dėl analogijos, tai labai įdomios, turtingos lietuvių kalbos konstrukcijos, mūsų kalbos faktas. Normintojai, nustokite išgalvotomis klaidomis kabinėtis prie mokinių! Jiems ir taip sunku sukontroliuoti turinį, sukurti struktūrą, originalią mintį, ką nors pacituoti, o čia išgalvojamos klaidos, mokytojai turi taisyti, ir tada dejuojama, kaip lietuviai nemoka lietuvių kalbos. Kažin, kas nemoka, ar ne tas, kas gimtąją kalbą laiko klaida?“
Turbūt Loretos pažįstamų nė kiek nestebina ir jos abejonė dėl valstybinių egzaminų. „Egzaminai blogis visų pirma todėl, kad neleidžia kūrybingiems mokytojams laisvai kvėpuoti, rinktis norimų kūrinių, kalbėti apie tai ir tiek, kaip atrodo geriausia konkrečiai klasei. Viskas suvienodėja, nes mokslai galiausiai baigiasi vaikų ateitį lemiančiu egzaminu. Vietoj mokymosi džiaugsmo – stresas. Tėvai spaudžia, mokykla spaudžia, todėl visi kaip kareiviukai ir rašo ne savais žodžiais, o saugiomis klišėmis. Juokinga, kai atsiverčiu 40 metų senumo mokinių rašinius apie Donelaitį ir dabartinius: kaip tada buvo „būrų dainius“, taip ir dabar. O juk Donelaitis – kietas poetas!“