Kalėdos islandiškai: su trylika senelių, naujais drabužiais ir dvokiančia žuvimi
Net trylika Kalėdų senelių, išpuošti namai, bet kukli miesto eglė, prie parduotuvių sienų prikaltos eglutės, iki vidurnakčio veikiančios parduotuvės, būtinai – po naują drabužį, kitaip gresia atsidurti piktos katės nasruose, ir dvokianti pūdyta žuvis. Tokios yra islandų Kalėdų tradicijos, apie kurias pasakoja jau aštuonerius metus ten gyvenantis Laimonas Baranauskas.
2010-aisiais dar būdamas moksleivis į Islandiją persikėlęs vaikinas save pristato kaip fotografą.
Neturi naujų drabužių – praris pikta katė
Vaikino žodžiais, kalėdinės tradicijos Islandijoje – visai kitokios nei tos, prie kurių mes, lietuviai, esame pratę.
Kalėdas – Jól (tariama Joul) – islandai pradeda švęsti jau gruodžio 12-ąją, kai jų namus aplanko Stekkjarstaur(lietuviškai – avių pieno siurbėjas). Jis yra pirmas iš trylikos tenykščių Kalėdų senelių, vadinamų jólasveinarnir (pažodžiui – Kalėdų bernais, nors, sprendžiant iš paveikslų, šie bernai yra gerokai pagyvenę).
Šie seneliai po vieną lankosi kasnakt iki Kalėdų. Gruodžio 13-ąją atkeliauja Giljagaur (pieno putų nugriebėjas), po jo – Stúfur (neūžauga), Þvörusleikir (šaukštų laižytojas), Pottasleikir (puodų laižytojas), Askasleikir (dubenų laižytojas), Hurðaskellir (durų trankytojas).
Pirmą savaitę užbaigia Skyrgámur (skyro – islandiško pieno produkto – rijikas). Vėliau ateina Bjúgnakrækir(dešrelių vagišius), Gluggagægir (smalsuolis), Gáttaþefur (uostytojas), Ketkrókur (mėsos vagišius). Gruodžio 24-ąją užsuka paskutinysis – Kertasníkir(lajinių žvakių mėgėjas).
Seniai esą gyvena kalnuose su savo tėvais – blogus vaikus ryjančia Grýla ir troliu Leppalúði. Kaip pasakoja Laimonas, anksčiau jie stengdavosi vagiliauti arba krėsti šunybes žmonėms (priklausomai nuo to, ką jie mėgsta daryti), tačiau dabar pagrindinis svečių tikslas yra atnešti vaikams mažų dovanėlių. Tiesa, blogiesiems gresia vietoj saldainių sulaukti supuvusių bulvių.
Kalėdas islandai vertina labai rimtai. Prieš šventę jie išvalo ir papuošia namus, perka geriausią maistą, kepa daug sausainių. Islandų tautosaka byloja, kad per Kalėdas kiekvienas turi gauti po naują drabužį. Kas negauna, pasak Laimono, atsiduria pavojuje – gali būti suėstas pikto minėtos Grýlos augintinio, vadinamo Kalėdų kate. Žmonės deda visas pastangas, kad niekas nepapultų į Kalėdų katės gniaužtus. Todėl anksčiau visi sunkiai dirbdavo, kad tik kiekvienas šeimos narys gautų po kokį naują drabužį. Dabar ši katė stovi pagrindinėje miesto gatvėje.
Kukli miesto eglė negali varžytis su lietuviškomis
„Islandija žiemą labai jau nyki šalis. Pas mus vėjai, audros… Na, šis lapkritis buvo be galo dosnus giedro oro, palyginus su praėjusiuoju. Kai pradedame jausti, jog saulė jau nebekyla virš mūsų galvų ir dienos pradeda trumpėti, namuose degame daug žvakių, grybų lempas ant palangių. O tada visi važiuojame į IKEA, nes ten pirmiausia įsivyrauja kalėdinė (žiemos) dvasia.“
Gruodžio 1-ąją įžiebiama Kalėdų eglutė miesto centrinėje aikštėje (Austurvöllur). „Mūsų eglė – labai paprasta, palyginus su dabartinėmis didžiųjų miestų eglėmis Lietuvoje, – vien tik baltos burbulų girliandos. Kiekvienais metais ją gauname dovanų iš kaimynų norvegų. Kitoje miesto aikštėje atsidaro čiuožykla, savaitgaliais parduodami karšti migdolai“, – pasakojo Reikjavike įsikūręs Laimonas.
Puošti namus girliandomis ir įvairiais kalėdiniais atributais gyventojai pradeda labai anksti. Pašnekovo spėjimu, taip jie elgiasi dėl tamsos: „Visiems norisi to gėrio, kurį atneša Kalėdų metas. Labai daug parduotuvių prikala eglutes prie paradinių durų. Man tai – vienas keistesnių, neregėtų puošybos elementų. Eglutės vienos pusės šakas jie nugeni ir, papuošę girlianda, pritvirtina prie sienos.“
Vaikštant miesto gatvėmis ant namų palangių galima išvysti Advento žvakides su septyniomis žvakėmis, jos gali būti tikros arba elektrinės. Namuose žmonės pasideda Advento vainiką su keturiomis žvakėmis, kurias vieną po kitos uždega prieškalėdiniais sekmadieniais.
Darbovietės rengia Kalėdų vakarėlius, kuriuose populiari secret Santa tradicija – darbuotojai atsineša mažų dovanėlių, vyksta jų traukimas, o dovanėles įteikia vadovai. Ši tradicija vadinama „slaptu Kalėdų seneliu“, nes niekas nepasirašo po savo dovana. Toks smagus vakarėlis Laimono darbovietėje – viešbutyje – vyko prieš pat mūsų pokalbį. Vadovai vilkėjo kalėdinius megztinius, vaišino karštu vynu. Vaikinas pasigyrė dovanų gavęs arbatos puodelį su raudonsnapiu arktiniu mormonu.
„O gruodžio 23-ioji yra šventa diena, Þorláksmessa, – tvirtino pašnekovas. – Ji svarbi ne tik liuteronams, bet ir tiems, kurie dar neįsigijo visų dovanų. Parduotuvės centrinėje miesto gatvėje būna atidarytos iki vidurnakčio, man labai patinka tas pasiruošimo ir laukimo jausmas, kuris tvyro visą dieną.“
Tą dieną žmonės namuose gamina žuvies patiekalą – pūdytą jūrinę rają (kæst skata). Šį patiekalą islandai ruošia jau šimtus metų. Pūdymas nuo seno buvo vienas iš būdų ilgam išlaikyti maistą, bet šiandien tai yra labiau Kalėdų tradicija. „Jos kvapas riečia nosį! – neslėpė Laimonas. – Vėliau vakare susitikęs draugus ar pažįstamus gali iškart sužinoti, kad jie tą vakarą valgė „skata“ vakarienei…“