Kalėjimų departamento direktorė Živilė Mikėnaitė: „Pataisyti negalime nė vieno, tik priversti susimąstyti, kodėl jis čia“

– Turbūt esate girdėjusi epitetą apie save – „geležinė“. Bet ar tai tiesa? Kiek iš tiesų jumyse tos „geležies“?

– Mano natūra kiek kitokia, bet visko po truputį mokausi. Prieš trejetą metų Paryžiuje, kur gilinau žinias apie žmogiškųjų išteklių valdymą, lektoriai labai gražiai akcentavo: „Galite nebūti geležiniai ir pagailėti savo pavaldinių, tik žinokite, kad paskui niekas negailės nei jūsų pačių, nei jūsų šeimų, iš kurių atimsite savo laiką. Būdami atlaidūs kitiems, sau užsikrausite didesnį krūvį.“ Tai prisimindama ir stengiuosi reikalauti iš kitų, kad susidėliotų reikiamas veiksmų algoritmas, žmonės įprastų viską daryti laiku ir tinkamai spręsti problemas.

– O ar gailestis suderinamas su nuteistuosius prižiūrinčių įstaigų funkcijomis?

– Nuteistieji pirmiausia yra žmonės. O žmonių būna labai įvairių. Dar dirbdama tardymo izoliatoriuje įsitikinau, kad į kalėjimus patenka ir aukšti vadovai, ir visiški valkatos, neturintys net elementariausių higienos įgūdžių. Pirmosiomis sulaikymo dienomis bet kuris iš mūsų, kad ir visiškai nekaltas, už grotų patirtų didžiulį stresą. Tad į kalinius stengiuosi žiūrėti kaip į klientus, o savo pareigas vertinti kaip paprastą darbą, kuriame turiu daryti tai, ką privalau.

– Tai ar daug nekaltų sėdi kalėjimuose?

– Jeigu paklaustumėte jų pačių, tai ten visi nekalti... Aišku, taip nėra, todėl labai svarbu, kad nuteistieji suvoktų ir patys sau pripažintų, kuo jie nusikalto, ką padarė ne taip ir ką norėtų keisti savyje, savo gyvenime. Neseniai po Kauno tardymo izoliatorių vaikščiojome su Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjais, kalbinome sulaikytuosius. Tarp jų buvo keletas labai jaunų asmenų. Jie didžiuodamiesi, iškėlę du pirštus į viršų, gyrėsi, kad sėdo už „makrūchą“ (t. y. žmogžudystę). Aštuoniolikos metų, praktiškai vaikai! Mano manymu, būtent kalėjime profesionalūs darbuotojai turi padėti jiems suprasti, kad nėra kuo didžiuotis, išmokyti realiai vertinti savo veiksmus, parodyti, kokiu keliu eiti toliau. Juk dažnai po tokia „kietuolio“ kauke slypi labai jautri siela.

– Tikite, kad kalėjimas gali žmogų pataisyti?

– Pataisyti mes negalime nė vieno. Nebent priversti susimąstyti, kodėl jis čia. Kad pradėtų galvoti, ką darė ne taip, suvoktų savo elgesio pasekmes, kad nebenorėtų kartoti ir galėtų pradėti naują gyvenimo etapą. Dar labai svarbu, kad žmogus mėgintų atsisakyti priklausomybių.
Man teko lankytis daugelio šalių kalėjimuose, bendrauti su jų vadovais – praėjusiais metais buvau išrinkta į Europos kalėjimų ir pataisos tarnybų organizacijos (European Organisation of Prison and Correctional Services (EuroPris) tarybą. Daug modernių kalėjimų yra kamerinės sistemos: žmogus vakarais uždaromas į kamerą, o dieną turi galimybę bendrauti su kitais nuteistaisiais bendrose laisvalaikio zonose. Pas mus Lietuvoje išlikusi vadinamoji lagerinė sistema, tarsi didelis bendrabutis su nerakinamomis durimis, kaliniai nuolat komunikuoja tarpusavyje. Būtent todėl nuteistųjų subkultūra tokia ryški ir taip sunku motyvuoti konkretų žmogų. Net jeigu su jais dirba profesionalai, ką nors sujudina širdies kraštelyje, jie neturi galimybės vieni kameroje apie tai pamąstyti, nes vėl grįžta į tą pačią terpę su visomis jai būdingomis subkultūros apraiškomis. Neseniai buvęs ilgametis Olandijos kalėjimų sistemos vadovas ir EuroPris tarybos narys kalėjimų departamentų vadovų veiklą priskyrė prie „neįmanomų“ profesijų. Kalėjimas – tai valstybė valstybėje, kurioje dirba medikai, psichologai, inžinieriai, kur žmones maitiname, rengiame, kerpame, skalbiame jų drabužius... Tokią „valstybę“ veikia ne tik vidaus, kalinių subkultūros, jėgos, bet ir išorės: politika, žiniasklaida, pinigai – visko labai daug. Nelengva, bet, žinokit, įdomu.

– Gal žinote, kodėl daugelyje vaidybinių filmų kalėjimų prižiūrėtojai dažniausiai vaizduojami kaip neigiami personažai? Kokie nors sadistiškai žiaurūs, sukti, negailestingi...

Ne tik Lietuvoje daug kam atrodo, kad nuteistieji – tai blogis, kad geriausia išvis būtų juos laikyti nemaitintus ir iki pusės vandenyje...

– Mėginau sau atsakyti į šį klausimą... Kalėjimo prižiūrėtojo profesija nėra populiari. Ir net jeigu rengiame kokį nors socialinį projektą, iš visuomenės iškart pasigirsta atgarsių: „Na, kam tiems kaliniams reikia, geriau pensininkams duoti.“ Ne tik Lietuvoje daug kam atrodo, kad nuteistieji – tai blogis, kad geriausia išvis būtų juos laikyti nemaitintus ir iki pusės vandenyje... Kai pradėjome steigti pusiaukelės namus, kuriuose gyventų buvę kaliniai ir pratintųsi prie laisvės, daugybės rajonų gyventojai pareiškė: „Ne, tik ne pas mus!“

– Jūsų dukrai dabar 19 metų. Ar norėtumėte, kad gretimame bute apsigyventų buvęs prievartautojas ar žudikas?

– Ar žinosiu, ar nežinosiu, jis bet kada gali apsigyventi šalia. Bet kokiu atveju, neprieštaraučiau, nes jau daugybę metų dirbu su tokiais žmonėmis. Be to, ir žinoti geriau, nei nežinoti. Manau, kad ir mano dukra, nuo mažens siuntusi kalėdinius atvirukus visiems laiptinės kaimynams, moka būti supratinga ir nesmerkti kitų. Sutinku, tai baisu, bet jeigu visi tik bijosime, kaip apskritai toks žmogus turės gyventi? Ir ar kas pagalvojo, kaip jis jaučiasi? Taip, tokios situacijos yra iššūkiai, daug kas priklauso nuo to, kaip į juos reaguoji. Paprasčiausia gyventi ten, kur ramu, jokių išmėginimų ir nieko nereikia daryti, tik ar tada turėsime tai, ką norime turėti? Kartais stebiu, kaip kas nors vis keikia valdžią, sako, kad visi yra blogi, nieko nedaro. O ar tu pats asmeniškai ką nors padarei, kad būtų nors truputį gražiau? Ar nuėjai į rinkimus, ar pagalvojai, kad būtų gražu susitvarkyti savo gėlių darželį arba už dyką padirbėti vaikų namuose? Kodėl galvojame, kad kas nors už mus viską turi atlikti? Aš ir savo darbuotojams sakau, kad reikia patiems žengti po žingsnį į priekį. Neseniai per nerūkymo dieną dvi mūsų personalo darbuotojos nupirko obuolių, užrašė žodžius, kad vietoj cigaretės visi geriau paimtų po obuolį, ir išdėliojo rūkymo vietose. Graži iniciatyva!

– Padėjo? Tą dieną nerūkėte?

– Taip, tą dieną nerūkiau – galiu ištverti ir kelias dienas. O jeigu daug dirbu, tai visai apie rūkymą pamirštu.

– Ar po akistatos su nuteistaisiais jums apskritai kyla minčių apie pačią žmogaus prigimtį ir paskirtį šiame pasaulyje?

– Kartais stebėdama kai kuriuos asmenis pagalvoju, kokios skirtingos yra mūsų šeimos, vertybės, pagrindai. Kita vertus, ir kalbėdama su darbuotojais žiūriu, kokie jų esminiai principai: ar išsisukinės, meluos, ar norės pasiekti kokių nors teigiamų pokyčių. Svarbiausia yra pagrindas, kurį suteikia šeima ir aplinka, kurioje augai. Nuo to priklauso, kokiomis priemonėmis kursi savo ateitį ir kokie bus tavo tikslai. Tikrai nesu Motiejaus Valančiaus draugijos narė, bet Lietuvoje alkoholio vartojimo kultūra nėra gera. Alkoholizmas – liga, nuo kurios pasekmių ima „stogai važiuoti“. Jei vien ši priklausomybė sumažėtų, kristų nusikaltimų lygis, tėvai daugiau laiko skirtų vaikams. Mačiau daug žmonių, kurie po metų abstinencijos net pradėjo kitaip mąstyti, kitaip reaguoti į stresą. Tad turėtume kompleksiškai viską vertinti. Tarkim, mano seneliai buvo Smetonos laikų mokytojai, turėję labai stiprias vertybes. O kas šiais laikais stoja į šią specialybę? Tie, kurie nepateko kitur. Aišku, yra jaučiančių pašaukimą, bet jų labai nedaug. Mokytojams, auginantiems naują kartą, ji privalo rūpėti!

– O kodėl jūs pati iš pradžių įstojote į tuometinį Pedagoginį institutą mokytis matematikos?

– Iš idėjos, nes seneliai buvo mokytojai. Mokyklą baigiau labai gerais pažymiais, sekėsi matematika (ir ne tik), be to, ir mokytojas Šiauliuose buvo labai stiprus, sugebėjęs sudominti ir suteikti tvirtų žinių bei įgūdžių. Bet baigusi studijas norėjau dar ko nors, tad nusprendžiau stoti į teisę, įsidarbinau nepilnamečių reikalų inspektore. Visur, kur dirbu, stengiuosi tai daryti gerai. Net ir kambarius tvarkau taip, kad antrą kartą nebereikėtų.

– Ar Kalėjimų departamento direktorė moka susitvarkyti su savo emocijomis?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu apsiverkusi iš nuovargio ar nevilties, bet tik tada, kai niekas nemato. Tai juk natūralu.

– Prisimenu, kokia vadovė buvau prieš penkiolika metų ir kokia esu dabar – tobulėju. Net pati stebiuosi savo išmintimi, kiekvieną iššūkį priimu su šypsena. Žinau, kad nebus visą laiką gerai, vis tiek atsiras koks nors emocingas pavaduotojas, prie visų darbuotojų galintis pareikšti, kad kas nors yra „nesąmonė“. Prisimenu, kad pirmą kartą tai išgirdusi pasimečiau, bet vėliau stengiausi žvelgti blaiviai: na, jis toks, kupinas emocijų, nesugeba jų valdyti, turi emocinių ir saviraiškos problemų, negi turėčiau įsižeisti kaip vadovė ar kaip moteris? Tai juk ne mano problema, reikia padėti jam, kad išmoktų valdyti savo jausmus. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu apsiverkusi iš nuovargio ar nevilties, bet tik tada, kai niekas nemato. Tai juk natūralu.

– Iš kur semiatės išminties?

– Iš visur. Iš ten, kur važiuoju, ką matau, skaitau, ko klausausi, kur dalyvauju. Kažkuris iš mano draugų yra pasakęs, kad esu gera mokinė. Mokausi kasdien iš kiekvieno filmo, knygos, pabuvimo, iš gamtos, kai matau, kaip ji viską nugali. Atsimenate, kaip Viktoras Cojus dainavo: „Раз уж солнцу вставать не лень, и для нас, значит, ерунда.“ („Jeigu saulė netingi pakilti, tai ir mums, vadinasi, nesunku.“)

– Su savo mama buvote labai artimos. O kaip pavyksta išlaikyti gerus santykius su paaugusia dukra?

– Dukra mano gyvenime buvo visada ir visur – ji man labai svarbi. Stengiausi niekada jai nemeluoti ir nepalikti, jeigu kur važiuodavau. Šilti santykiai išlieka, kai nuolat būni kartu, bendrauji, dalijiesi savo išgyvenimais. Aišku, buvo visko, matydavau, kad per tuos mano darbus kas nors slysta iš rankų, bet visada gelbėdavo atvirumas ir nuoširdumas.

– O kaip moteris jaučiatės laiminga, mylima ir save realizuojanti?

– Kol kas – taip. Beje, tobulėju ir kaip moteris. Prisimenu tas savybes, kurių turėjau būdama 20-ies ar 30-ies. Kai palyginu, kas tada buvo gražu ir negražu, kaip keitėsi supratimas apie gerus santykius, gerą maistą, gerai praleistą laiką, net juokas suima iš savęs ar savo požiūrio. Tobulėjimas – tai nuolatinis procesas. Dar vadinu save ragautoja: mėgstu paragauti nematyto maisto, paskaityti naują knygą, pasižiūrėti šį tą naujo – nesu konservatorė. Ragaudama atrandu naujų prieskonių, jie keičia ne tik skonio receptorius, ir pati keičiuosi. O atsisukusi į praeitį imu ir nusišypsau: „Kokia durna tada buvau...“ Jaučiu, kad užaugau.

– Ar tokia gyvenimo ragautoja kaip jūs komfortiškai jaučiasi dirbdama gana konservatyvioje struktūroje?

– Labai, nors pasakyti, kad nėra sunkumų, negaliu. Jų tikrai labai daug: nuo vidinės darbuotojų kultūros iki automobilių statymo ypatumų. Bet labai smagu, kai pavyksta tokie socialiniai projektai, kaip „Žalioji oazė“. Šis buvo pradėtas pernai ir yra unikalus netgi Europos mastu: visose Lietuvos įkalinimo įstaigose nuteistieji pradėjo auginti augaliukus. Dabar kaifuoju, kaip viskas žydi – įstaigos netgi pradėjo rungtyniauti, kuri gražiau papuoš aplinką. Nuteistieji augina gėles, daržoves, vaistažoles – jie užimti, be to, visai kitaip jaučiasi puoselėdami augalus. Grožiui kurti nereikia daug lėšų, reikia tik noro.

– Tikite, kad grožis išgelbės pasaulį?

– Esu optimistė, entuziazmo turiu daug. Manau, kad galima ir reikia šį pasaulį padaryti gražesnį. Svarbiausia, norėti tai daryti. Todėl nekenčiu tokių, kurie viską tik kritikuoja: kalta aplinka, kalti tėvai, kalta žmona... Mes ir su kunigais, broliais pranciškonais, apie tai kalbamės. Neseniai vienas jų labai gražiai pasakė: „Laikydamas mišias paprašiau pakelti rankas tuos, kurie yra bent kartą pasimeldę už valdžią (neprašiau rankų kelti tų, kurie ją keikia) – jų buvo tikrai mažai. Bet argi žmonės, kuriems siunčiame blogiausias mintis, gali daryti gražius darbus? Juos reikia laiminti, kad jiems kiltų gerų idėjų ir viskas sektųsi.“ Jis mus ragina nuolat laiminti ir savo artimuosius, išeinantį į darbą vyrą ar vaiką, – kurį laiką namuose taip ir darome. Gaila, kad kartais pamirštame. Atrodo, taip paprasta, bet šis veiksmas turi galios. O šypsena gali pasiekti daugiau nei kaltinimais.

– Ar jūsų tikėjimas Dievu nesusvyruoja iš arti susidūrus su žiauriais nusikaltimais?

– Niekada. Nors turiu draugų, kurie visiškai nebetiki, nes palaidojo mažus vaikus ar patyrė didelių nelaimių. Man atrodo, kad Dievas žino, ką daro. Gal atsiuntė tokį skausmą, kad ką nors suvoktum, gal tavo misija gyvenime visai kita ar pan. Aš tikiu juo, kas beįvyktų. Ir tikrai nuoširdžiai, atvira širdimi visiems norėčiau pasakyti: „Telaimina jus Dievas. Jūsų darbuose, mintyse, elgesyje. Kiekviename žingsnyje.“