Kalifornijoje kurianti juvelyrė Gintarė Kižys: „Žmonės, kurie dreba dėl pinigų, gyvena kitaip“
„JustLuxe“ svetainėje skelbiamas geriausių pasaulio juvelyrų sąrašas. Čia greta legendinių „Cartier“, „Van Cleef & Arpels“, „Bvlgari“, „Harry Winston“ ir kitų yra ir ausiai mielas „Gintarė“. Kas tai? Pasinaudokime proga viską sužinoti be tarpininkų: kalbamės su juvelyre lietuvių kilmės kaliforniete Gintare Kižys.
Jūsų brendas ne tik lietuviškas, bet dar ir su „ė“ raide. Tai nekomplikuoja gyvenimo?
Specialiai uždėjau tašką, nes man jau nusibodo, kad daug kas negali ištarti mano vardo.
Kokius savo papuošalus laikote firminiais?
Žiedus: jie buvo apdovanoti, turi patentą, yra saugomi autorių teisių, jų technologija oficialiai pripažinta išradimu. Tai tokios plonos karūnėlės su deimantais, kurių ant piršto gali sukabinti, kiek nori. „Vogue“ žurnalas yra juos taip sunėręs, o ir visi amerikiečiai mėgsta stambius papuošalus. Net tie, kurie nemėgsta, perka bent tris karūnėles, kad būtų įdomiau. Dar populiarūs mano krištolo pakabučiai – pavadinau juos „Dancing Light“. Krištolą išgaubiu kaip pusę burbulo, o po juo dedu deimančiukų: kai tiksliai apskaičiuoji atstumą, pakabutis skleidžia kažkokią mistinę šviesą, atrodo kaip sapnas.
Pati juos darote?
Esu baigusi ir dizaino, ir juvelyrikos mokslus, todėl kai ką darau. Bet kai kalbama apie vienetinius, didelės vertės daiktus, juos geriau patikėti aukščiausios kvalifikacijos meistrams. Turiu juvelyrą, kuriuo galiu visiškai pasikliauti: dirbame kartu taip seniai, kad be žodžių vienas kitą suprantame. Kitiems verslo darbams nesamdau žmonių, kurie sėdėtų su manim nuo ryto iki vakaro, bet kai reikia, yra kas padeda.
Mačiau, kad jūsų papuošalai kainuoja tūkstančius dolerių. Esate turtuolė?
Žmonės, kurie dreba dėl pinigų, gyvena kitaip. Aš neimu per daug užsakymų ir darau tik tai, ką, žinau, tikrai gerai padarysiu. Nenoriu gyventi bijodama, kad ką nors nuvilsiu. Dirbu, galima sakyti, septynias dienas per savaitę, po 14 valandų, tačiau esu nevaržoma, neturiu kur nors būti devintą ar pusę dešimtos. Jei reiktų kur nors važinėti tada, kai važiuoja visi, tris valandas slinkčiau spūstyje, o dabar užtenka penkiolikos minučių. Gyvenu, kaip man patogu: keliuosi labai anksti, sėdu prie kompiuterio, vėliau važiuoju pasportuoti ar paplaukioti.
Gimėte Amerikoje, bet mes kalbamės lietuviškai.
Mano tėvas, gydytojas, buvo labai griežtas, namie draudė kalbėti angliškai: jei ką nors pasakydavai ta kalba, turėdavai mokėti penkis centus už žodį; jei pakartotinai – dešimt. Kai prasidėjo meilės, berniukai žadėdavo paskambinti, bet skambučių nesulaukdavau: svarstydavau, kodėl. Paskui tik sužinojau, kad tėvas, ragelyje išgirdęs anglų kalbą, manęs nekviesdavo... Buvau kiek suvaržyta, todėl ėmiau sukti galvą, kokį darbą susiradus, kad būčiau toliau nuo namų, turėčiau laisvės, pamatyčiau pasaulio. Taip tapau modeliu.
Dirbau Kinijoje, Japonijoje, Ispanijoje – daug kur, tokia jauna. Tris mėnesius kur nors padirbėdavau ir grįždavau, bet jau jaučiausi savarankiška, net turėjau savo namus: gyvenau palėpėje pas tetą, kuri neėmė iš manęs pinigų. O paskui įvyko avarija. Žmogus buvo visiškai girtas, važiavo dideliu greičiu, be šviesų. Galėjau likti be akies arba dar blogiau: iki šiol turiu randą prie antakio. Jei ne ta avarija, gal būčiau ir toliau dirbusi modeliu...
Visą interviu skaitykite balandžio mėnesio žurnale „Laima“