Visi žino, kad Victoras HUGO (1802–1885) – garsiausias prancūzų rašytojas. Net jo knygų neskaitęs jaunimas turbūt matė bent vieną iš gausybės „Vargdienių“ ekranizacijų ar lietuvių miuziklą „Paryžiaus katedra“. Tačiau skrebenti plunksna buvo ne vienintelė ir – net ne pagrindinė Hugo veikla.
HEROJUS. Jo gyvenime buvo trys prioritetai – politika, kūryba, moterys. Hugo buvo nacionalinis didvyris, gyveno savo vardo gatvėje; ir, kai šventė 80-metį, tiesiog sėdėjo prie lango, o pro šalį šešias valandas plaukė žmonės, norintys išreikšti jam pagarbą. Bet visa tai buvo ne dėl storiausio pasaulyje romano „Vargdieniai“ ir ne dėl jo sonetų.
Tautiečiai jį garbino kaip politiką, laikė demokratijos tėvu. Jam išties rūpėjo laisvė, lygybė, brolybė – kasdien. Kūryba jį domino mažiau ir – tik retkarčiais. Hugo tekdavo tempti save už plaukų, kad sėstų prie rašomojo stalo. Ir net šis prievartos aktas buvo įmanomas tik todėl, kad Hugo draustinyje būdavo didelės mūzų atsargos.