Tos odinės kelnės, paliktos tėvų namuose, iki šiol turbūt neatsistebi, kaip šeimininkei – kažkada su ryškiu makiažu ir raudonais trumpais plaukais – patogu dėvėti vienuolės abitą. Katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ įkūrėja ir vadovė sesuo Viktorija Voidogaitė juokiasi prisiminusi tas kelnes ir Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomenės pasirinkimą: „Pasirodė, fainos mergos – tai ir nuvariau pas jas.“
Viktorija pasiutimo nepametė ir šiandien, po šešiolikos vienuolystės metų. Štai nusibodus derinti laiką vienam iš mūsų pokalbių – vienuolė itin užimta – tiesiog pasiplovė iš susirinkimo, zoomʼe palikusi kabėti savo nuotrauką.
Dažnai išdykaujate? Ir ar tai dera vienuolei?
Visko su seserimis, o jos – stiprios, intelektualios, nuostabios moterys, prisigalvojam. Pavyzdžiui, kai buvo galima – išėjome į Šv. Jokūbo kelią, sekmadieniais apsilankydavome kine. Kokios šešios vienuolės sėdi salėje ir valgo spragėsius! Negali surūgęs, nelaimingas nešti žinios apie Dievo meilę. Kam reikia liūdno šventojo? Su humoru lengviau pakelti sunkumus, absurdą. Ir mūsų su seserimis humoras nėra saldus – jis kaip medikų.
Pavyzdžiui?
„Šventa siela“ – mums tai tarsi kodas: jau žinome, kad kalbame apie žmogų, kuris pasiekęs tokį dvasinės brandos etapą, kai religiniai dalykai dirbtinai pritraukti. Taip pasakome ir apie tą, kuris reikia ar nereikia kiša žodžius „bažnyčia“, „Dievas“. Geras humoras laiko ant žemės.
Jaunystėje nesvajojote apie vienuolystės kelią, buvote net arši ateistė. Gal pamenate nušvitimo akimirką?
Mano istorija nėra ypatinga: jokio širdies blyksnio, angelai netrimitavo. Mokiausi gal dešimtoje klasėje, italų kalbą pradėjo dėstyti kunigas Alessandro Barelli, tuo metu pradėjęs tarnystę Vilniuje, Lazdynų parapijoje. Kartą jis paklausė, gal kas nori savanoriauti jo organizuojamoje vaikų vasaros stovykloje. Nusprendžiau padėti, tik perspėjau, kad nenoriu nieko girdėti apie Dievą. Nors vaikščiojau su daugybe klausimų apie jį, skaitinėjau filosofines ir religines knygas. Savanoriaudama vaikų stovykloje išgirdau apie šventąjį Joną Boską ir, pagalvojusi, kad jo nuveiktiems didžiuliams darbams buvo per maža žmogiškųjų jėgų, tad greičiausiai Dievas yra ir jam padėjo, nusprendžiau nueiti išpažinties.
Jeigu Dievas yra, reikia su juo susitaikyti, išsigydyti kai kuriuos per mano dar trumpą gyvenimą susikaupusius skaudulius. Kažkaip tada suvokiau, kad išpažintis – gydymo sakramentas, žinoma – ne tokiais žodžiais, tiesiog norėjosi pradėti nuo balto lapo. Išpažintį atlikau pas tą patį kunigą, kurio prašiau apie Dievą man neaiškinti. Toks žingsnis man – sunkiai paauglei – tiko. Dar labiau pradėjau domėtis tikėjimu, bet tai buvo proto, o ne širdies aktas.