Pasiutusi vienuolė Viktorija Voidogaitė: „Kartais mes – mieli nykštukai, o pasitaiko – ir susiraukę goblinai“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Viktorija pasiutimo nepametė ir šiandien, po šešiolikos vienuolystės metų. Štai nusibodus derinti laiką vienam iš mūsų pokalbių – vienuolė itin užimta – tiesiog pasiplovė iš susirinkimo, zoomʼe palikusi kabėti savo nuotrauką.

Dažnai išdykaujate? Ir ar tai dera vienuolei?

Visko su seserimis, o jos – stiprios, intelektualios, nuostabios moterys, prisigalvojam. Pavyzdžiui, kai buvo galima – išėjome į Šv. Jokūbo kelią, sekmadieniais apsilankydavome kine. Kokios šešios vienuolės sėdi salėje ir valgo spragėsius! Negali surūgęs, nelaimingas nešti žinios apie Dievo meilę. Kam reikia liūdno šventojo? Su humoru lengviau pakelti sunkumus, absurdą. Ir mūsų su seserimis humoras nėra saldus – jis kaip medikų.

Pavyzdžiui?

„Šventa siela“ – mums tai tarsi kodas: jau žinome, kad kalbame apie žmogų, kuris pasiekęs tokį dvasinės brandos etapą, kai religiniai dalykai dirbtinai pritraukti. Taip pasakome ir apie tą, kuris reikia ar nereikia kiša žodžius „bažnyčia“, „Dievas“. Geras humoras laiko ant žemės.

Jaunystėje nesvajojote apie vienuolystės kelią, buvote net arši ateistė. Gal pamenate nušvitimo akimirką?

Mano istorija nėra ypatinga: jokio širdies blyksnio, angelai netrimitavo. Mokiausi gal dešimtoje klasėje, italų kalbą pradėjo dėstyti kunigas Alessandro Barelli, tuo metu pradėjęs tarnystę Vilniuje, Lazdynų parapijoje. Kartą jis paklausė, gal kas nori savanoriauti jo organizuojamoje vaikų vasaros stovykloje.

Nusprendžiau padėti, tik perspėjau, kad nenoriu nieko girdėti apie Dievą. Nors vaikščiojau su daugybe klausimų apie jį, skaitinėjau filosofines ir religines knygas. Savanoriaudama vaikų stovykloje išgirdau apie šventąjį Joną Boską ir, pagalvojusi, kad jo nuveiktiems didžiuliams darbams buvo per maža žmogiškųjų jėgų, tad greičiausiai Dievas yra ir jam padėjo, nusprendžiau nueiti išpažinties.  

Išpažintį atlikau pas tą patį kunigą, kurio prašiau apie Dievą man neaiškinti

Jeigu Dievas yra, reikia su juo susitaikyti, išsigydyti kai kuriuos per mano dar trumpą gyvenimą susikaupusius skaudulius. Kažkaip tada suvokiau, kad išpažintis – gydymo sakramentas, žinoma – ne tokiais žodžiais, tiesiog norėjosi pradėti nuo balto lapo. Išpažintį atlikau pas tą patį kunigą, kurio prašiau apie Dievą man neaiškinti. Toks žingsnis man – sunkiai paauglei – tiko. Dar labiau pradėjau domėtis tikėjimu, bet tai buvo proto, o ne širdies aktas.

Kaip keista, kad proto, o ne širdies.

Ji buvo atidėta vėlesniems laikams. Pagalvokit, kiek visko paauglio viduje vyksta: santykiai, meilė, brendimas, jo širdis ir taip užimta.

Kur pasidavėte, į kokią bažnyčią nuėjote?

Mano kelyje svarbų vaidmenį suvaidino savanorystė vaikų stovykloje. Susipažinau su broliais saleziečiais, jie dirbo su sveikai pasiutusiu jaunimu – mąstančiu, džiaugsmingu. Tiesiogiai manęs nemokė, bet jei paklausdavau ko nors apie Dievą, jaunimo bendruomenės žmonės buvo ganėtinai subrendę atsakyti, nors gyveno visavertį jaunų žmonių gyvenimą.

Atkreipiau dėmesį į gražią Jėzaus freską ir mintyse paklausiau, ką man daryti su savo gyvenimu?

Brolių tikėjimas buvo visai ne bažnyčios sienos, radau gyvą judrų organizmą, bet man nei galvoj, nei uodegoj nebuvo minties apie vienuolės gyvenimą. Kartą su savanoriais keliavome autobusėliu po Italiją, kasdien šventėme mišias, bet jose dalyvavau tik todėl, kad kompanija smagi. Sykį bažnytėlėje likau ir po mišių – kaip niekada. Greičiausiai buvau su kuo nors susipykusi ir laukiau, kol nurims emocijos. Atkreipiau dėmesį į gražią Jėzaus freską ir mintyse paklausiau, ką man daryti su savo gyvenimu? Patiko dirbti su vaikais – tad būsiu mokytoja, o kadangi patiko saleziečiai broliai – stosiu į vienuolyną. Po dialogo su savimi net šilta pasidarė – taip, kai tikrai žinai, kad gerai sugalvojai.

Tądien iškart gana drąsiai vienam iš saleziečių pranešiau savo sprendimą. Jis pradėjo juoktis, manė, kad juokauju. Sakė, jaučiantis, kas gali stoti į vienuolyną, aš – tikrai ne. Ką gi, pažiūrėsim. Įstojau į universitetą, per „Jaunimo dienas“ susipažinau su seserimis – pasirodė, ne romios avelės, o normalios, sveiko proto, ir taip prisijungiau prie Nukryžiuotojo Kristaus bendruomenės.

Nenorėjau turistauti per bendruomenes, čia kaip su visais padraugauti – tam gyvenimo neužteks; tiesiog meldžiausi, kad rasčiau savo. Žinoma, iškart seserys manęs nepriėmė – kurgi, ir man įtarimą keltų odinėmis kelnėmis apsitempusi merga su ryškiu makiažu ir raudonais trumpais plaukais. Jos išmintingos, žino, kaip būna, kai širdis užsidega, todėl lukterėjo, kad iliuzijos išsivėdintų. Davė man pusmetį apsispręsti, aš kantriai tai priėmiau, tuo metu dirbau aukle, filologijos studijas iškeičiau į teologijos. Perėjau visus tapimo vienuole etapus, po trejų metų daviau amžinuosius įžadus, kaip tuokiantis – visam gyvenimui.

Bet nebūtinai santuoka trunka visą gyvenimą, Viktorija.

Sutinku, bet santuoka, kaip ir meilė, turi savyje amžinybės pažadą. Meilę ištinka krizės, bet tik taip ji dar labiau stiprėja, tarsi medis įsišaknija ir tampa viso gyvenimo projektu.

Santuoka, kaip ir meilė, turi savyje amžinybės pažadą

Jūs patyrėte krizių?

O taip, ačiū Dievui. Juk krizė – tai augimas. Atėjus į bendruomenę, kai kurios iliuzijos žlugo. Pamačiau, kad seserys taip pat turi savų ožiukų, o ir aš pati ne stebuklas. Gyvenimas bendruomenėje – lyg stovykloje, nuolat esu su dar septyniomis seserimis, kartais mes būname mieli nykštukai, o pasitaiko – ir susiraukę goblinai. Nuolat mokomės priimti, atleisti, suprasti kitos ir savo trapumą, apkabinti ir visos kartu eiti pirmyn. Nuolat patiriame kasdienybės tikrovės dvasingumą, jis nėra tiesiog dangiškas svaičiojimas. Ir ačiū Dievui, kad einame per krizes, kitaip moterys vienuolyne būtų infantilios.

Kas penkerius metus išsirenkame vieną atsakingą seserį, kuri mūsų ginčuose – karštuose lyg tarptautinio lygmens derybos – turi priimti galutinį sprendimą. Ir nebūtinai jis būna geriausias pagal mane, bet geriausias bendruomenei. Jeigu ne tai, gal būčiau išvariusi į misiją Afrikoje, bet susivokiau, kad mano Afrika yra Vilniuje. Kai esi Afrikoje, akivaizdu, kad vyksta misija, o Lietuvoje, Vilniuje, prieiti prie žmogaus, pasiekti jo širdį savame krašte gali tik per draugystę, tik per ilgą laiką.

Kam jums visa tai?

Jūs kada nors buvote kalnuose? Kai lipi, galvoji, kam tau to reikia, bet pasiekęs viršūnę žaviesi vaizdu, pasijunti pakiliai. Aš tai išgyvenu savo kelyje – esu laiminga, giliai, sodriai.  

Koks įsivaizdavimas apie vienuolystę žlugo?

Galvojau, kad po trejų tapsmo vienuole metų būsiu gatavai šventas žmogus, nebeturintis problemų su savo asmenybe, aštraus charakterio, iššūkių. Apsidžiaugiau, kai tai žlugo.  

O gal patogu pasukti į vienuolystę: nebereikia sukti galvos dėl išgyvenimo, spręsti problemų, įsimylėti, daužyti širdies, baimintis neplanuoto nėštumo?

Nė vienas nesame apsaugoti nuo gyvenimo tikrovės ir problemų sprendimo. Aštuonerius metus su seserimis buvome be namų, nes bendruomenė buvo tik pradėjusi kurtis. Išnešė entuziazmas, antrąsyk nenorėčiau to išgyventi, toli gražu nebuvo patogu. Priglaudė „ant kampo“ tuometis arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Šiuo metu gyvename nuomojamame name. Dirbame katalikiškame vaikų darželyje, gauname kuklų atlyginimą kaip viešosios įstaigos darbuotojai, tad mokame mokesčius, susiduriame su tais pačiais iššūkiais, kaip visi, palengvinimų nėra. Susiduriame ir su sunkia liga, ir su netektimi, ir su išbandymais. Nuoširdžiai ir sąžiningai įgyvendinti savo pašaukimą pasaulyje ar vienuolyne nėra lengva, tačiau tai – didelė laimė. Jei neturėčiau iššūkių savo kelionėje, negalėčiau su žmonėmis kalbėtis. Kai sakau „suprantu“, turiu iš tikro suprasti. Turi truputį skaudėti, kaip ir tam žmogui.

Atsakant į šį klausimą prirašyta knygų, visgi – kur yra Dievas, jei užklumpa nelaimės?

Nesu tiek ciniška, kad atsakyčiau, kur jis, ar apsieičiau su banalybe „visi neša savo kryžių“. Ypač noriu diskutuoti su Dievu, kai sutinku mamas, kurios augina neįgalius vaikus. Jei kada nueisiu į dangų, būtinai su juo pasikalbėsiu apie kančią. Kita vertus, netikiu, kad Dievas nori kančios, juk jis ir suteikia jėgų ją pakelti. Tokie išgyvenimai pagilina santykį su Dievu, jis nebėra naivus.

Ar kaskart melsdamasi būnate tokios dvasinės būsenos, kai žodžiai pasiekia širdį? O gal kai kada tiesiog išberiate maldą tarsi žirnius į sieną?

Malda – tai ne tik žmogaus, bet ir Dievo darbas. Kitąsyk širdy dykuma, meldiesi, o iš tiesų laiką tik marinuoji, tačiau pamatai maldos vaisius po kelių dienų. Dievas dirba, nors tau atrodo, kad nieko nevyksta. Malda – kaip draugystė, juk draugui paskambinęs kartais tepasakai: „Nu, ką tu?“ Taip ir Dievui: „Ką Tu?“ Maldos vaisingumo rodiklis – ne jausmai, o širdies ir nuostatų pokytis. Kitąsyk jausmingai pasimeldusi pagalvoji, kad štai sesei duotum niuksą, nes dėl ko nors buvote susiginčijusios (juokiasi). Tai reiškia, kad jausmai maldoj buvo apgaulingi, tikras pokytis neįvyko, neįsileidai Dievo į sunkumą.

Maldos vaisingumo rodiklis – ne jausmai, o širdies ir nuostatų pokytis

Į jus pagalbos, paguodos kreipiasi daugybė žmonių – kaip nepersiplėšti, juk visų neišgelbėsi?

Išmokau gerai planuoti laiką, dienoje palieku baltų langų netikėtiems įvykiams. Dažnai darau kelis darbus vienu metu, antai kalbuosi su leidykla ir, atsiprašiusi, sykiu šveičiu vonią. Tačiau būna pokalbių, kuriuose turi būti visas: negali morkų pjaustyti. Turi visa esybe klausyti žmogaus ir atjausti jį ar jo problemas. Taip, tai imlu laikui. Jei nespėju – su seserimis dalijuosi, visos viena kitai padedam. Stengiuosi nesusireikšminti, nepasiduoti iliuzijai, kad visiems padėsiu. Tik tikrai žinau, kad išklausymas gydo. Tai viena mano tarnystės dalių.

Tarnystė – ir prieš dešimt metų jūsų įsteigtas katalikiškas darželis „Mažutėliams“. Kaip jį sukūrėte?

Mes su seserimis visai neplanavome kurti darželio – norėjome dirbti su jaunimu. Bet mūsų to paprašė arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, o jį skatino krikščioniškų šeimų išreikštas tokio darželio poreikis. Tuo metu buvome labai jauna bendruomenė, atvira naujiems iššūkiams, tad nusprendėme: na, gerai, atsiliepiam į tą kvietimą – kuriam darželį. Šokom studijuoti ikimokyklinės pedagogikos, dairytis po skirtingus Europos darželius. Nenorėjome tokio, kur tik pasimeldžiama ir toliau daroma taip, kaip visur, todėl ilgai ir kruopščiai rašėme ugdymo programą. Norėjome ugdyti laisvą, stuburą turintį žmogų, o krikščionybė būtų natūraliai įsismelkusi į kasdienybę. 

Visuminio ugdymo krikščioniška dvasia programą nuolat atnaujiname. Be to, parašėme tėvams, pedagogams ir visiems dirbantiems su mažutėliais knygą. Dalijamės patirtimi ir pačios nuolat mokomės. Štai, prisimenu, atidarius darželį susirinkom visos tokios išprususios seserys, baigusios po kelis aukštuosius, o vaikai nemiega pietų miego, šokinėja ant lovų, ir viskas – žlugo planas (juokiasi).

Po dešimties darbo metų jau neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip, tačiau pas mus dirbantys pedagogai, mūsų pedagogų mokyklos studentai pastebi, kad visa yra kitaip. Kaip? Atsakysiu mūsų anekdotu. Įprastame darželyje paspirtuku važiuojantis vaikas kitą nuspiria ir nulekia tolyn, o katalikiškame nuspiria, bet nuvažiuodamas dar mesteli: „Reikia dalytis!“ (Kvatoja.) Vaikams ir mums visiems reikia laiko, kad pirmiausia sau taikytume principą: dalytis su kitu yra gera.

Kaip numaldyti troškimą turėti savo vaiką – ar jums buvo kilusi ši dilema?

Štai dabar prisipažinsiu: pirmus trejus darželio veiklos metus negalėjau normaliai miegoti – jutau tokią įtampą dėl vaikų saugumo, jų ugdymo kokybės ir sklandaus pedagogų komandos darbo. Nurimdavau tik prieš savaitgalį, kai vaikai būdavo savo namuose. Juk ir pati tebuvau gal dvidešimt penkerių. Aš kasdien šimtui darželio bendruomenės narių esu pasiekiama dešimt valandų. O kartais mano darbo diena prasideda pusę penkių ryto. Toks intensyvus buvimas su kitais ir dėl kitų. Niekada neišgyvenau, kad trūksta vaikų. Laukiau, kol pradės tiksėti laikrodis, kaip sakė – ties trisdešimtmečiu jis ima tai daryti ypač garsiai, bet nieko neišgirdau. Vienuolis, kuris gyvena savo pašaukimu, kitaip, bet intensyviai išgyvena motinystę ar tėvystę.

Prisimenu, jaunystėje mano vaikinas papriekaištavo, kad esu pernelyg prapuolusi vaikų stovykloje, neskiriu dėmesio jam ir turiu apsispręsti: tądien išeinu su juo kažkur ar lieku su vaikais. Likau su vaikais. Man yra tekę kalbėtis su tais, kurie persigalvojo ir metė kunigo ar vienuolės pašaukimą, ir padėti jiems sugrįžti į pasaulietinį gyvenimą. Dalis jų tikrai troško šeimos, daliai pritrūko atsidavimo. Mano gyvenimas kitoks. Kitąsyk pareinu po dienos išvargusi į savo celę, prisimenu, kad reikia plauti galvą, ir pagalvoju: „O ne, dar dešimt minučių ilgiau neisiu miegot!“ (Juokiasi.)