„Kamanių šilelis“ savo gyvenimą po lygiai dalija muzikai, teatrui ir meilei

Į susitikimą Kamilė ir Mantas atrieda dviračiais tiesiai iš... Lukiškių kalėjimo. „O atrodėte visai padori pora“, – bandau juokauti, bet jie visiškai rimtai patikina, jog dažnai ten lankosi. Priežastis paprasta – jiedu ruošiasi statyti spektaklį iš kalinių istorijų, pokalbiai su nuteistaisiais juos įkvepia. „Pabuvęs tarp kalėjimo sienų, gyvenimą imi vertinti visai kitaip“, – tvirtina abu.

Kaliniai noriai su jumis kalbasi?

Kamilė: Labai, nes dažniausiai gyvena tyloje. Įdomi ta patirtis – kartais net šiurpuliai eina per odą... Lukiškės – griežčiausias kalėjimas Lietuvoje: nuteistieji iki gyvos galvos vieni ten praleidžia visą gyvenimą, jiems kyla daug egzistencinių klausimų: kodėl turėjo čia atsidurti, kokia to prasmė. O kartais pokalbiai būna labai paprasti: apie futbolą ar mėgstamą muziką.

Mantas: Pirmą kartą į kalėjimą patekome prieš penkerius metus – koncertavome kaip „Kamanių šilelis“. Mus labai paveikė kalėjimo tvarka: patikros punktai, kiekvieno instrumento tikrinimas, kalėjimo vidinis kiemas, kur net oras kažkoks kitoks – tirštesnis, sunkesnis... Pradėjome dažniau ten lankytis kaip savanoriai, parodėme spektaklį.

Kamilė: Po spektaklio prie manęs priėjo kalinys – pradėjome kalbėtis apie teatrą, diskutuoti. Jis man atrodė mielas ir įdomus žmogus, kol nuleidau akis ir pamačiau užrašą: „Nuteistas iki gyvos galvos“. Ir staiga mano požiūris į jį visiškai pasikeitė. Ėmiau jį teisti, kalbėjausi ne su žmogumi, o su žiauriu nusikaltėliu, kuris padarė kažką baisaus. Bet kodėl taip yra?

Nes jis tikrai padarė kažką baisaus?..

Kamilė: Be abejo, to pateisinti neįmanoma, tačiau kalbu apie ką kita: mes linkę greitai nuteisti žmogų, neįsigilindami į situaciją. Mąstome iš anksto nustatytomis etiketėmis: jei kalinys, vadinasi – žiaurus žmogus, jei pabėgėlis – dykaduonis ar teroristas... Manome, jog patys niekada nepateksime tarp nuteistųjų. Bet vienas nuteistasis pasakojo, kad prieš atsidurdamas kalėjime labai smerkė kalinius, net linkėjo jiems mirties. Ir gyvenimas susiklostė taip, kad pats sau mirties palinkėjo...

Tas gilinimasis į žmogaus sąmonę tau įprastas nuo mažumės?

Kamilė: Nuo pat tada, kai pradėjau suvokti pasaulį. Vaikystėje mėgau keistą žaidimą: gatvėje išsirinkdavau kokį nors žmogų ir sekdavau jį. Slinkdavau kiemais, eidavau iš paskos į parduotuvę... Būdavo įdomu stebėti, kaip jis elgiasi. Dar patikdavo su geriausia drauge keistis drabužiais: apsirengdavau jos suknelę – ir staiga pasijusdavau kitu žmogumi.

Mantas: Vadinasi, nuo mažens buvai aktorė. O aš nejaučiau jokio noro tapti aktoriumi. Paauglystėje išgyvenau maištingą laikotarpį – griauti buvo įdomiau, nei kurti. Buvau tikras, kad niekada nesieksiu aukštojo mokslo, o būsiu keliautojas. Šešiolikos mečiau mokyklą ir ištranzavau į pasaulį: pasaulis, deja, baigėsi ties Amsterdamu, gyvenau gatvėje ir uždarbiavau grodamas. Tik grįžęs į Lietuvą susipažinau su teatru, o Teatro ir muzikos akademijoje, galima sakyti, atsidūriau tik Kamilės dėka.

Kamilė: Kai susipažinome, man buvo keturiolika, jam – septyniolika. Pažintis prasidėjo nuo... gyvenimo kartu: vyko muzikos festivalis, jis neturėjo palapinės ir ieškojo, kur apsistoti. Pažvelgiau – įdomus vaikinas – ir pasiūliau prisijungti prie mūsų. Paskui dvejus metus nebendravome, o vėl susitikome Naujųjų išvakarėse. Nuo tada nebesiskyrėme, taigi kartu esame jau devynerius metus. Abu turėjome panašios patirties ir pomėgių: mane paauglystėje įkvėpdavo septintojo dešimtmečio literatūra, Mantą, kaip supratau, irgi...

Mantas: Mane gal labiau įkvėpė „Heroinas“ (juokiasi). Sutikus Kamilę visą laiką lydėjo jausmas, kad mes seniai susitikome. Iš kur aš ją pažįstu? – vis stebėjausi.

Kamilė: Kai išgirdau jį mokykloje deklamuojant eilėraštį, kurio pabaigą pamiršo ir sukūrė savąją, man buvo visiškai aišku, kad Mantas yra aktorius. Jis neketino nei baigti mokyklos, nei studijuoti, bet kadangi stipriai jaučiau, kad tai jo profesija, paskatinau baigti mokyklą.

Ryžtinga mergina...

Mantas: Kamilė padrąsino ir tada, kai ryžausi stoti į Teatro akademiją, nors dar nebuvau baigęs mokyklos. Perėjau visus turus, per paskutinį pokalbį prisipažinau, jog esu baigęs tik dešimt klasių. Mane norėjo išmesti, bet visgi priėmė laisvu klausytoju. Tada susiėmiau ir per vienus metus baigiau dvi paskutines mokyklos klases ir išklausiau vaidybos kursą.

Kamilė: Aš įstojau į režisūros kursą, kurį rinko Gintaras Varnas. Po bakalauro studijų Gintarui padovanojome burtininko kepurę, o ant akademijos sienos pakabinome užrašą: „Hogvartsas – burtų ir magijos mokykla“. Prieš mėnesį gavau magistro diplomą – tikrą burtų lazdelę. Negaliu patikėti, kad prabėgo šešeri metai... Pirmaisiais metais su Mantu ir draugais pigiai nuomojomės medinį dvarą Žygimantų gatvėje: į jį nuolat užeidavo aktorių, dailininkų. Paskui pradėjome gyventi tik dviese – ir vis kūrėme. Ne visada sekėsi, buvo labai sunkių laikotarpių, rimtų dvejonių dėl pasirinktos profesijos. Visgi dabar manau, kad studijų metai buvo vieni geriausių gyvenime: per tą laiką pastačiau penkis spektaklius.

Mantas: Man studijų metai buvo labai gražus laikas. Gyvenome kaip visi studentai: kartais valgydami vien ryžius, kartais – nemiegoję keletą naktų, bet užsidegę keisti pasaulį, kurti teatrą ir, aišku, muziką, kuri yra didžioji mūsų aistra.

Rodos, neįmanoma į vieną žanrą supinti elektroninės ir liaudies muzikos, bet jums visgi tai pavyksta. Kaip atsirado „Kamanių šilelis“?

Mantas: Kamilę įsimylėjau tada, kai pirmąsyk išgirdau dainuojant, tačiau pačiam reikėjo labai persilaužti, kol ryžausi pagroti jai savo dainą: nedrąsu buvo, gėda... Sujungėme savo skirtingus muzikinius skonius – ir gimė kažkas, kam reikėjo vardo. Po poros metų pasivadinome „Kamanių šileliu“.

Kamilė: Iš pradžių grodavome tik mokyklos renginiuose, bet sykį išdrįsome dalyvauti dainuojamosios poezijos konkurse – ir ten mus pastebėjo muzikantas Domantas Razauskas, mūsų įkvėpėjas. „Kiek turite dainų?“ – paklausė. – „Dvi...“ – „Sukurkite daugiau ir surengsime jūsų koncertą“, – paragino. Prabėgo daug metų – dabar nemažai koncertuojame, išleidome du albumus, subrendome ir pasikeitėme. Anądien repetavome naują dainą: sakiau Mantui, kad tai nebe „Kamanių šilelis“, o kažkas kitas... Mūsų kūryboje atsirado elektroninės muzikos, netgi techno sąskambių. Laimei, kartu su mumis auga ir mūsų gerbėjai.

Kamile, tau puikiai sekasi ir teatre: tavo spektakliai rodomi geriausiuose šalies teatruose, jais žavimasi užsienyje.

Kamilė: Kai festivalyje „Sirenos“ parodėme spektaklį „Sapnas“, priėjo žmonės iš Prancūzijos ir Italijos ir pakvietė į pirmąsias gastroles. Man, dvidešimt vienų metų studentei, tai buvo stebuklas. Po vienų gastrolių buvo kitos, mus vis kažkas kviesdavo atvykti, mokėdavo honorarus: absoliutus gėris, kai esi antrakursė!.. Lietuvoje gyveni beveik iš nieko, o nuvažiuoji į Lioną – ir tave vežioja vairuotojai blizgančiais juodais automobiliais... Užsienyje jausdavome labai didelį palaikymą, to Lietuvoje mums trūko. Tačiau dabar tai priimu kaip natūralų dalyką: vienais metais spektakliai gali būti rodomi geriausiuose teatruose, kitais – rūsiuose, kur niekas neapsilanko. Niekas negali būti užtikrintas dėl sėkmės.

Kuris iš sukurtų penkių spektaklių tau yra brangiausias?

Kamilė: Pirmas visada būna brangiausias, nes su juo viskas įvyksta pirmą kartą. Tačiau mane pačią labiausiai pakeitė „Trans Trans Trance“, spektaklis apie moteriškumą: jame mes, moterys, pasidalinome patirtimis, apie kurias kalbėti anksčiau buvo gėda. Studijų metais aš, mergina, patyriau daug problemų: jų visada būna, kai studijuoji režisūrą, labai „vyrišką“ profesiją. Tave nuolat spaudžia, kad kurtum kaip vyras, būtum vyriška ir griežta, nes tai, kas moteriška, šioje profesijoje kažkodėl laikoma silpnybe. Nejučia ėmiau griežtai kalbėti, dėvėti švarkus... Sykį dėstytojas pasakė: „Šitame kurse yra vienintelis vyras – Kamilė.“ Bet tai prieštaravo mano prigimčiai: iš tiesų esu jautri ir intuityvi. O tas spektaklis atvėrė akis: išlaisvėjau, supratau, kad mano kūryba gali liudyti moteriškas patirtis, bet tai nereiškia, kad negaliu turėti savo pozicijos. Blogiausia būti tobula moterimi: aš noriu būti visiškai netobula, daryti daug klaidų, nesivaikyti stereotipinio grožio. Jei kada turėsiu dukrą, norėčiau, kad ji nebijotų būti kitokia.

Teatre judu esate režisierė ir aktorius. O šeimoje?

Mantas: Man atrodo, šeimoje tokio santykio nėra, net atvirkščiai: namuose Kamilė stengiasi atiduoti daugiau pareigų į mano rankas. Ji nori pailsėti nuo savo statuso teatre, o aš tai suprantu ir priimu.

O kaip tau sekasi su spektakliais?

Mantas: Rudenį laukia dvi įdomios premjeros. Gintaras Varnas Kaune stato „Getą“: jis pasakoja apie Vilniaus geto teatrą ir holokaustą. Lietuvai tai skaudi, plati tema: nė vienas nežinome, ką patys pasirinktume tam tikroje situacijoje. Norėčiau tikėti, kad gelbėčiau kitų gyvybes rizikuodamas savąja – bet kaip būtų iš tiesų?.. Kitame spektaklyje vaidinsime duetu su Valentinu Masalskiu: tai nuostabi pjesė apie senosios ir jaunosios kartų menininkų susidūrimą. Iš Valentino niekada nesiliauju mokytis: per repeticijas nevengiame ginčytis, bet visada jaučiu, kad jam įdomi mano, jauno aktoriaus, nuomonė. Smagu, kai skirtingų kartų asmenybėms pavyksta susikalbėti.

Kad jau prašnekome apie susikalbėjimą – kaip judu su Kamile pasiryžote susituokti?

Mantas: Po ketverių metų drauge mūsų santykius buvo ištikusi krizė ir reikėjo apsispręsti: arba skiriamės, arba žengiame ryžtingą žingsnį į priekį. Norėjosi kokio nors ritualo, kuris perkeltų santykius į kitą lygmenį. Taip ir įvyko: vestuvių rytą jaučiausi toks pakylėtas, koks niekada gyvenime nesijaučiau...

Kamilė: Daug žmonių dabar vengia tuoktis, įsivaizduoja, kad puikiai gali gyventi ir be to. Bet iš tiesų tam tikri ritualai sustiprina santykius, tai patirtis, kurios šiaip paprastai neišgyvensi. Mes tuokėmės ne dėl to, kad taip tradiciškai priimta: abu domimės antropologija, keliaudami stebime įvairius ritualus, o vestuvės juk – vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo ritualų, kažką keičiantis išgyvenimas. Tai buvo graži ir šviesi diena, joje buvo labai daug meilės. Turime slaptą norą kas keletą metų susituokti pagal skirtingų kultūrų tradicijas: baltų, budistų, induistų, Pietų Amerikos indėnų – ir taip pažymėti savo gyvenimo virsmus.