Girdėti liūdesį visuomet optimizmu spinduliuojančios verslininkės Yalin Mey (31) balse – neįtikėtina. Tačiau šįkart ji atvira: „Mano tėtis mirė. Labai nelauktai. Kokia laimė, kad spėjome su dukra Sydney (5) nuvykti į Kambodžą ir praleisti kartu paskutines jo gyvenimo dienas...“
„Vis dar esu priblokšta ir labai pavargusi... – gurkštelėjusi aromatingos espreso kavos, pakelia liūdnas akis. – Kelionė į kitą pasaulio kraštą, staigi netektis, varginančios, labai ilgos laidotuvės su gausybe budistinių ceremonijų, vėl per 11 tūkstančių kilometrų skrydis į Vilnių... Pastebėjau, kad jūsų, krikščioniškoje, kultūroje kalbėti apie mirtį – tabu. Mes, budistai, apie mirtį, savo jausmus kalbame atvirai. Buvau labai artima su tėvu, susiskambindavome keliskart per savaitę pasikalbėti apie viską. Kai paskutinį kartą susisiekiau su namais, išgirdau, kad jis gulasi į ligoninę ilgesniam laikui nei kada anksčiau. Pajutau, kad privalau skubiai su dukrele vykti pas tėvą, staigiai nusipirkau bilietus. Žlugo visi mūsų su Sydney kalėdiniai planai – o vaikui tokios svarbios šios šventės! Likus savaitei iki kelionės visiškai nemiegodavau, kasnakt kamuodavo labai blogi sapnai: matydavau mamos veidą, ji tardavo: „Atėjau perspėti tavęs...“ Mama, ką tu nori man pasakyti?! Dėl ko mane perspėji?! Bet ji nieko neatsakydavo, tik žvelgdavo labai susirūpinusi, susijaudinusi... Tuo tarpu nei seserys, nei brolis man nesakė, kokia išties sunki tėvo būklė... Kai atskridome į Pnompenį, užuot važiavusios į namus, su Sydney nuvykome tiesiai į ligoninę. Prabuvome iki vėlaus vakaro, tada grįžome namo numigti po sunkios kelionės ir anksti rytą su Sydney vėl pas tėtį atvažiavome. Praleidome visą visą dieną. O kitą dieną jį netikėtai ištiko širdies smūgis.“
– Susitaikyti su artimiausio žmogaus netektimi labai sunku?
– Man padėjo budizmas. Kiekvieną dieną meldžiuosi, smilkau smilkalus, kalbuosi su tėvu, jaučiu, kad jis šalia... Labai jį mylėjau. Žinojau, kad jis niekada manęs neapleis, neišsižadės, nors ir kokių klaidų gyvenime pridaryčiau, – kad ir vestuvės prieš tėvų valią, juk tik po metų jiems prisipažinau, jog ištekėjau už Jurgio Polujansko, ar mano skyrybos...
Sužinojau, kad Kambodžoje, kaip ir čia, labai paklausūs baltarusiški traktoriai MTZ. Pernai pradėjome jų eksportą.
Pirmiausia turėjau stoti su netektimi akis į akį, pripažinti tiesą pačiai sau. Gal jums pasirodys keistas mano sprendimas, bet visą tą laiką, kai elektros šoku bandė gaivinti tėvą, likau reanimacinėje. Mama ir seserys, neatlaikiusios šio vaizdo, išėjo. Aš suvaldžiau emocijas, kad gydytojai neišmestų iš palatos, nes privalėjau viską pamatyti savo akimis, kad galėčiau pati sau pasakyti: „TAI įvyko.“ Tik tiesos įsisąmoninimas padeda eiti į priekį.
Ši netektis parodė, kokia stipri mano šeima, kokie stiprūs mūsų tarpusavio ryšiai, kaip aistringai mylime gyvenimą. Pasijutau kur kas artimesnė savo mamai, seserims, broliui, jų šeimoms. Sėdėjome drauge ir daug labai sąžiningai kalbėjomės apie gyvenimą. Ir mirtį. Ooo, kaip aš norėjau likti Tėvynėje, pas mamą! Praleisti kuo daugiau laiko su ja – juk mane šešiolikos išsiuntė į Sidnėjų mokytis ir nuo tada aš keliavau po pasaulį. Bet Sydney nori gyventi Vilniuje...
– Pasiaukojote dėl dukros?
– Suprantu, kad kai kam labai smalsu: kokio velnio ji čia liko (nusijuokia)? Bet man pačiai viskas aišku kaip dieną: tai darau dėl savo vaiko, ne dėl savęs. Pirmiausia galvoju apie šeimos interesus. Ir čia atvykau dėl šeimos – dėl Sydney tėvo, dėl jos. Paskui per vienus metus lyg sniego griūtys mane užklupo trys problemos: žlugo mano santuoka, žlugo (na, čia mano – stambaus verslininko dukros – akimis) mano verslas – perleidau masažo saloną – ir visu aštrumu iškilo klausimas: kur man gyventi?! Jei tai būtų susiję tik su manimi, tuoj pat grįžčiau namo.
Čia aš absoliučiai viena, nieko, išskyrus mažą dukrą, neturiu, visa mano šeima, giminės už tūkstančių kilometrų. Taip, Kambodžos ekonomika atsigauna, bet Lietuvoje gyvenimo, sveikatos priežiūros ir mokslo kokybė nepalyginamai geresnė, Sydney atsivėrę plačios perspektyvos Vakarų Europoje. Dukrai penkeri, mes daug kalbamės, ir tas mažas žmogutis man argumentuoja, kodėl nori gyventi Lietuvoje, kodėl jai čia patinka labiau nei Kambodžoje.
– Grįžusi iškart panirote į verslą. Bet jis buvo susijęs su šviesaus atminimo tėvu – vienu stambiausių prekybininkų Kambodžoje...
– Tai visos mano šeimos verslas. Kaip tik dabar man labai sunki prekybinė savaitė: derybos, kontraktai, sąskaitos... Ruošiame traktorių partiją į Kambodžą...
– Oho, egzotiška gražuolė, prekiaujanti traktoriais!
– (Kvatojasi.) Tai dėsninga. Ir mano tėvas, ir mama, ir aš esame verslininkai iš prigimties. Pirmą SAVO bendrovę įsteigiau 21-ų. Užpernai, būdama 29-erių, įsteigiau trečią savo kompaniją. Iš pradžių užsiėmiau sveikatinimo produktų prekyba, bet man tai buvo per lėtas verslas, per mažas pelnas. Tuo pat metu plėtojau šeimyninį stambaus eksporto verslą. Sužinojau, kad Kambodžoje, kaip ir čia, labai paklausūs baltarusiški traktoriai MTZ. Pernai pradėjome jų eksportą.
Niekada neturėjau galimybių tobulinti vokalo – Kambodžoje išvis nėra meno ir muzikos pamokų.
Beje, traktoriai man ne naujiena: aš juk užaugau kaime, fermoje, visos mano giminės verslas susijęs su žemės ūkiu. Suprantu, kad tai kertasi su įvaizdžiu, kuriamu žiniasklaidoje: mažutė mergaičiukė, ką ji išmano apie gyvenimą?! Matau, kaip nustemba žmonės, išvydę mane verslo susitikime: atėjo kažkokia egzotiškos išvaizdos jauna moteris, na, ir ką ji mums pasakys? Bet tarptautinis verslas – mano specialybė, kurios mokiausi Sidnėjaus universitete, esu stipri derybininkė.
– Randate laiko vokalo pamokoms?
– Žinoma! Nuo vaikystės mėgau dainuoti, bet niekada neturėjau galimybių tobulinti vokalo – Kambodžoje išvis nėra meno ir muzikos pamokų! O Sidnėjuje negalėjau sau to leisti – tėvai finansavo mokslus ir pragyvenimą, bet ne pramogas. Kai priėmiau iššūkį dalyvauti televizijos projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“, mane išklausiusi šviesaus atminimo Janina Miščiukaitė pasakė, kad galiu dainuoti, bet reikės daug padirbėti.
Ketvirtus metus lankau dainavimo pamokas. Dabar mano mokytoja – aktorė Gabrielia Kuodytė. Ji sukūrusi savą balso lavinimo techniką – labai atsargiai, lėtai didina diapazoną. Aš sportuoju, labai rūpinuosi Sydney ir savo sveikata. Ir ne tik fizine. Turiu būti dvasiškai stipri, neparodyti dukrelei, kad mama po skyrybų palūžo. Ne! Mama nepalūžusi! Ji stipresnė, nei buvo anksčiau!