Išties ekstremali vestuvių diena jums pasitaikė...
Kamilė: Net dvaro savininkas sakė, kad tai buvo didžiausia audra per dvidešimt metų.
Ričardas: Vestuvių rytas prasidėjo nuo įspėjimų apie audrą, o mūsų ceremonija kaip tik buvo numatyta ketvirtą valandą – per patį audros piką. Teko daug ką scenarijuje keisti, pergalvoti ir kelti į vidų. Pagal mūsų sumanymą surišti juosta turėjome triskart eiti aplink didžiulį klevą, po kuriuo turėjo vykti ceremonija. Bet pasikeitus situacijai tiesiog triskart apėjome ratu giedant nuostabiai dainininkei Daivai. Ačiū Dievui, dvaro teritorijoje buvo didelė klėtis, bet ir joje vykstant ceremonijai girdėjosi, kaip lauke lūžta medžiai ir pavojingai girgžda stogas...
Kamilė: Mums net patarė trumpinti ceremoniją, nes klėties stogas grasino įgriūti, o palubėje pakabintas didžiulis krištolo šviestuvas visą laiką pavojingai siūbavo...
Ričardas: Bet prisiėmėme riziką – buvo likę tik pasakyti įžadus. Laimei, stogas išlaikė. Išties įspūdinga vestuvinė patirtis mums teko... Ir naudinga, nes gavome gerą pamoką: nieko gyvenime negali suplanuoti ir numatyti šimtu procentų. Juk ceremonijai buvome išrinkę gražiausią vietą – norėjome visus ritualus atlikti ir įžadus sakyti lauke po milžinišku klevu. Bet gyvenimas pasiūlo savaip surežisuotą dieną. Užtat prisiminimų turėsime šimtąkart stipresnių, nei galėjo būti.
Kamilė: Toks jausmas, kad mūsų meilė drauge su gamtos stichija visus išbandymus patyrė. Vos pasibaigus ceremonijai vėjas aprimo, kitą dieną ir saulė išlindo, todėl galėjome pusryčiauti ir pietauti lauke.
Ričardas: Ir dar – prieš pat ceremoniją dingo elektra, laimei, gelbėjo dvare esantis generatorius, nors visgi teko ir elektrą pataupyti – vien žvakėmis pasišviesti...