Kanalizacinė Dominyko Vaitiekūno Teatro diena – aktoriui teko „žvejoti“ Vilniaus Trakų gatvės nuotekų šulinyje
Profesinę savo šventę – Tarptautinę teatro dieną – aktoriai švenčia įvairiai. Kas skuba į įprastus darbus, kas vakare į Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija, o kas papuolęs į kanalizacijos pinkles stengiasi iš jų išsivaduoti... Būtent taip kovo 27-ąją Vilniuje nutiko šmaikščiajam aktoriui ir projekto „Šok su manimi“ nugalėtojui Dominykui Vaitiekūnui.
Aktorius D.Vaitiekūnas savo netikėtais Teatro dienos išgyvenimais pasidalijo su bičiuliais „Facebook“ tinkle. Žmonės.lt skaitytojams siūlome paskaityti nuotaikingą paties aktoriaus rašytą pasakojimą „Teatro diena ir žvejyba Trakų gatvėje“:
Pastačiau savo naują, mažą „sloiką“ Trakų gatvėje. Belipant iš savo naujojo vienalitrio „ferario“ suskambo telefonas. Pakėliau ragelį, pasigirdo seno gero pažįstamo A.Č. balsas. Bešnekėdamas pastebėjau šaligatviu žingsniuojančią pažįstamą džiazo dainavimo studentę. Linktelėjau galvą pasisveikindamas ir apėjęs mašiną sustojau ties keleivio durelėmis.
– Prieš keletą metų nusipirkau juodus džinsus, bet jie per maži, – sako man senas geras pažįstamas iš telefono ragelio, – dabar kraustausi į Vilnių iš Kauno, gal tave domintų mano per maži džinsai, dar su etikete?
Mane taip prajuokino šitas pasiūlymas, kad iš rankų išslydo mašinos rakteliai. Aš juos būčiau be vargo pasikėlęs nuo žemės, užrakinęs mašiną, nuėjęs į Mickevičiaus biblioteką, papietavęs, padirbėjęs prie magistro rašto darbo ir dar laiku suspėjęs į kurią nors iš teatro švenčių, jei tik ne gatvės nuotekų šulinys su grotelėmis, buvęs tiesiai po mano sudrebėjusia ranka.
Rakteliai paskendo kanalizacijos šulinyje, pažįstama džiazo dainininkė žvilgsniu pareiškė užuojautą ir nuėjo.
Rakteliai paskendo kanalizacijos šulinyje, pažįstama džiazo dainininkė žvilgsniu pareiškė užuojautą ir nuėjo, senas geras pažįstamas su per mažais juodais džinsais dar kažką šnekėjo man į ausį, o aš juokiausi dar garsiau, tik jau ne iš džinsinio pasiūlymo, o iš savo kaltos rankos nevėkšlos.
Paskambinau vienam bičiuliui, kuris šįryt dar su trim rimtais vyrais padėjo iš numirusių prikelti mūsų seną gerą slibinų liūdnamobilį. Ir užkūrė jį su plaukų lako flakonu, na, bet čia jau kita istorija, tiek jau to...
Trakų gatvė. Prisiskambinau bičiuliui, sakė vėliau atvyks du rimti, ryte matyti vyrai. Galvoju, reik susimokėt už parkavimą ir, matyt, ne vienai valandai. Susimokėjau dviem. Mašiną palikau nerakintą, mat signalizacijos pultelis tuo metu maudėsi drauge su raktu senamiesčio gatvės džiakuzi. Aplankiau Mickevičiaus biblioteką, nuėjau papietauti. Po pusantros valandos atvyko rimti vyrai. Atsivežė garso kolonėlę ir storą virvę. Išmontavo garso kolonėlę, „pasiskolino“ iš tos kolonėlės magnetą, su „skoču“ pritvirtino magnetą prie virvės. Pradėjom žvejybą nuotekų šulinyje. Pro šalį ėjo mano kolega aktorius, nufotkino mane su meškere (nuotrauka – straipsnio viršuje, – red. past) ir nuėjo, palinkėjęs geros teatro dienos.
Virvė pasirodė per trumpa. Ėjau į „Drogą“, nupirkau ploną salotinės spalvos virvę skalbiniams džiauti. Pabandėm pažvejoti. Pirmu užmetimu užkibo. Mašiną užvedžiau ir išvažiavau.
Nusipirkau gražią salotinės spalvos ploną virvę. 20 metrų ilgio. Man tiek nereikia. Dar su etikete. Jei kam reikia naujos skalbinių virvės – paskambinkit.