Karabino „Vytis“ kūrėjas Marius Šulga – lyg masonų ložės narys

Apie Marių Šulgą išgirdau iš vyrų, įsigijusių jo kurtą karabiną „Vytis“. Žinia, vyrai santūrūs, bet užsiminus apie Marių jų balse atsirasdavo atsainumas, kuriuo paprastai dangstomas susižavėjimas. Lietuvoje kuriamas ginklas? Skamba neįtikėtinai – bent jau neturintiems apie tai žalio supratimo.

Su „Vyčio“ autoriumi kalbamės jo kelionės šventuoju Santjago de Kompostelos keliu išvakarėse. Ne – Marius ten neieškojo nušvitimo ir nebėgo nuo kasdienybės. Kelyje nemažai istorinių vietų, be to, reikia fizinės ištvermės – toks derinys jam labiausiai patinka, tai jam poilsis. Pavyzdžiui, komandiruotės Švedijoje metu laisvą savaitgalį jis sumanė nuvažiuoti traukiniu į šiaurę, o paskui 100 kilometrų paržingsniuoti pėsčiomis atgal. Tiesiog – šiaip.

Marius savo žmoną grimo dailininkę Ritą taip užkrėtė kalnais, kad dabar ji lanko įvairius kopimo kursus, devynerių metų dukrytė laukia, kada pagaliau gaus rožines ausines, rožinius akinius ir važiuos su tėčiu į šaudyklą. Perprasti, koks yra Marius ir kuo užsiima gyvenime, – tarsi pirmą kartą bandyti išrinkti ir surinkti ginklą: šiek tiek reikia pagalvoti.

Jūs šešerius metus tarnavote Krašto apsaugos savanorių pajėgose, dirbate su kariuomene ir policija susijusioje industrijoje. Kodėl metėte studijas Karo akademijoje, regis, ten jums tikrai turėjo patikti?

Netoli gimtųjų Švenčionėlių esantis Pabradės karinis poligonas – vieta, kuri lėmė mano gyvenimo kelią. Paauglystė prabėgo su draugais tyrinėjant šią uždraustą zoną, laikas pasitaikė tam palankus – rusų kariuomenė jau buvo išėjusi, o lietuvių dar nesusikūrusi. Pavojinga – juk voliojosi sprogmenys, bet elgėmės protingai ir nemėtėme jų į laužą kaip kai kurie.

Kai brolis išėjo į kariuomenę ir siųsdavo dar rašytinius laiškus, potraukis prie tos srities sustiprėjo. Bet įstojęs į Karo akademiją po pusmečio mečiau: man netiko atotrūkis tarp deklaruojamo karininko, kaip lyderio intelektualo, įvaizdžio ir realybės. Dar buvau įstojęs į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, kolegijoje – į turizmo administravimą, bet darbas ginklų industrijoje trukdė mokslams, o dar labiau erzino būtinybė gilintis į nereikalingus dalykus studijose. Man pasirodė, kad nieko ten neišmoksiu.

Priekaištų iš aplinkos, šeimos sulaukėte?

Mano tėvai liberalūs, tad demokratija ir mano sukurtoje šeimoje – taip anksti vystosi vaikų atsakomybės jausmas. Visada likimas buvo mano rankose, nuo 14–15 metų jaučiausi nepriklausomu asmeniu, kuriam nereikia duoti ataskaitų, todėl galėjau laisvai veikti ir nesijaudinti, ką pagalvos aplinkiniai. Tą bandau skiepyti savo vaikams.

Diplomo netrūksta – daug metų dirbu specifinėje srityje, jokia mokykla ir neparuoštų tokio specialisto, Lietuvoje turinčių tokių žinių gal 5–6 žmonės.

Profanui atrodo, kad galima nebent ginklo buožę pagražinti, bet ne jį sukurti. Kaip atsirado jūsų „Vytis“?

AR15 karabinas, arba „Vytis“, – tai karinio ginklo M16 civilinė versija. Vakarų pasaulyje baigia išnykti manufaktūros, kuriose ginklas gaminamas nuo pat aliuminio liejimo. Dabar jie surenkami. Kuo skiriasi „Vytis“ nuo savo prototipo? Tuo, kuo ir telefonai „iPhone“ nuo „Samsung“, – abiem galima atlikti tas pačias funkcijas, tačiau skiriasi komponentai ir savybės. „Vytis“ neturi funkcijos šaudyti automatine ugnimi kaip M16.

Surinkti ginklą taip, kad jis veiktų, reikia išskirtinių žinių?

Inžinerinių, matematinių, svarbiausia – patirties, kurie komponentai geri, o kurie ne, – to neišmoksi. Pirmą „Vytį“ sukūrėme prieš šešerius metus ir jis vis tobulėja. Kažkada su bičiuliais parsivežėme iš Estijos AR15 ginklo versiją, kadangi užsiimame sportiniu šaudymu, nusprendėme jį patobulinti. Ilgainiui kilo mintis: kam pirkti ginklą, išmesti nereikalingą jo dalį ir keisti kita – prabangesne, jeigu jį galime surinkti patys. Tokius pasigaminome sau, draugams, paskui natūraliai pradėjome dirbti pagal užsakymus.

Amerikoje 5–7 dešimtmečiuose buvo daugiau ginklų negu dabar, bet vaikai nėjo į mokyklas ir nešaudė savo bendraamžių. Vaikai kaip tik atsinešdavo savo sportinius pistoletus ir girdavosi, kuris ką turi.

Ar prisimenate pirmą „Vyčio“ pirkėją? Ir kodėl jį užsako – tai vyriškas kaprizas?

Mes žinome visus ginklų, kuriuos parduodame, savininkus – Lietuvoje jų yra apie 100. Tai lyg išskirtinis automobilis, kuris surenkamas pagal kliento pageidavimą. Kaprizu galima laikyti nebent spalvos parinkimą. Bet, tarkim, vyrui virš dviejų metrų ūgio serijinio ginklo buožė per trumpa. Tuomet jis turėtų ieškoti meistrų, kad šie ginklą patobulintų, o mes viską padarome iš karto. Dirbame trise – be didelių verslo intencijų, tai pomėgis, kuris laikui bėgant išsiplėtė, dabar prekiaujame ir serijiniais ginklais, teikiame jų tobulinimo paslaugas. Kai nespaudžia verslo gniaužtai – išlieka kūrybiškumas, nedingsta įdomumas, šeimas su kolegomis išlaikome iš kitų verslų.

Ką nemedžiojantys žmonės veikia su ginklais?

Medžiotojai – mažiausia mūsų pirkėjų dalis. Kiti ginklus įsigyja tėvynės gynybai. Duok Dieve, kad netektų panaudoti ginklo ginant savo šalį, bet turime suprasti, jog kuo tauta labiau pasirengusi gintis, tuo mažesnis šansas, kad mus bandys pulti.

Šauliai, kariškiai ar tiesiog aktyvūs patriotiškai nusiteikę piliečiai perka mūsų ginklus ir ruošiasi dienai X. Tą puikiausiai supranta tie asmenys, kurie dalyvavo Sąjūdžio veikloje, gynė parlamentą ir puikiai prisimena jausmą, kai plikomis rankomis teko stoti prieš Rusijos kariuomenę.

Kita dalis žmonių užsiima sportiniu šaudymu. Aš ir pats priklausau Tarptautinei praktinio šaudymo federacijai IPSC ir su kitais 500 lietuvių bendraminčių dalyvauju varžybose visame pasaulyje. Ne, mes nešaudome šaudykloje, kaip daugelis įsivaizduoja. Tai šaudymas judant – visą dieną būni gamtoje, dalyvauji praktinėse situacijoje, šaudai iš automatinių karabinų, pistoletų, lygiavamzdžių ir snaiperinių šautuvų. Su „Vyčiu“ šaudau karabino disciplinoje.

Jūsų veikla bei nusiteikimas lyg ir prieštarauja šiuo metu JAV iškilusiai tendencijai, kai siekiama ypatingos ginklų kontrolės. Juk ir lietuviai turi medinį posakį, kad net lazda kartais gali iššauti.

Seku šią temą ir turiu ką pasakyti. Amerikoje 5–7 dešimtmečiuose buvo daugiau ginklų negu dabar, bet vaikai nėjo į mokyklas ir nešaudė savo bendraamžių. Vaikai kaip tik atsinešdavo savo sportinius pistoletus ir girdavosi, kuris ką turi. Jie atsakingai žiūrėjo į ginklus. Dabartinės tragedijos nesusijusios su ginklais – problema susijusi su mirties šlovinimu, kai popmuzikoje dainuojama apie žmogaus nužudymą, kompiuteriniuose žaidimuose šaudoma į tikroviškai atrodančius žmones. Popkultūra šlovina mirtį – tai veikia psichiką. Kokie žmonės išauga veikiami tokios kultūros – jau matome.

Keisti mąstymą ilgai užtruks, gal paprasčiau uždrausti ginklus?

Londone uždraudus ginklus smarkiai išaugo nužudymų peiliais skaičius. Šįmet pirmą kartą Londonas pagal nužudymų skaičių aplenkė Niujorką, nors pastarajame mieste turėti ginklą nedraudžiama. Be to, tam tikrų organizacijų duomenimis, JAV nuo ginklo per metus žūsta apie 30 tūkstančių žmonių (į šią statistiką įtrauktos ir savižudybės), bet ginklas išsaugo pusę milijono gyvybių. Juk daugybė namų savininkų apgina savo šeimas įsiveržus gaujoms. Pastarosios tragedijos Teksase metu visus iš eilės šaudantį jaunuolį sustabdė mokyklos darbuotojas, kuris turėjo ginklą, – taip išvengta dar daugiau aukų.

Lietuvos statistika byloja, kad ginklą turinčių asmenų daugėja, tačiau nusikaltimų naudojant ginklą mažėja.

Klausantis atrodo, kad gyvenate niūria, grėsminga nata.

Aplinkos įvertinimas, žmonijos tamsiosios pusės matymas, bendravimas su kariais ir policininkais nesusijęs su niūriu gyvenimo būdu. Jei tėvas eina į mišką pasivaikščioti su vaikais, paims vandens, aš pasiimu pistoletą, vaistinėlę ir vandens. Dėl to netampi niūresnis, statistiškai įrodyta, kad turintis ginklą asmuo vengia konflikto, nes supranta: jei ginčas pasieks tašką, kai prireiks ginklo, kelių žmonių gyvenimas pasikeis negrįžtamai.

Jūsų namuose tiek ginklų – ar šeimyna moka jais naudotis?

Žmona moka naudotis. Vaikai su jais supažindinti, žiūri į tai kaip į bet kokį kitą namų apyvokos daiktą. Žinoma, ginklai užrakinti. Bet jei netyčia vaikai atsidurtų kambaryje, kuriame yra laisvai prieinamas užtaisytas šautuvas, jo neliestų, o jei liestų – saugiai. Mažoji penkiametė Medeina dabar nori būti policininke – per gimtadienį dovanų gavo aprangą ir žaislinį pistoletą. Bet sakė, kad prieš žmones jo nenaudotų – tam yra elektrošokas. Didžioji Akmėja laukia, kol sukaks dešimt metų ir gaus rožines ausines, rožinius akinius ir vyks su manimi į šaudyklą.

Kita jūsų veikla – esate JAV kompanijos „5.11 Tactical“ pardavimų vadovas Rytų Europai – taip pat susijusi su karyba?

Septynerius metus pardavinėju aprangą ir ginkluotę kariuomenei, policijai ir aktyviai leidžiantiems laisvalaikį. Policija ir kariuomenė turi savo uniformas, bet yra pareigūnų – kriminalistų, žvalgų, kurie jos nedėvi, yra įsimaišę tarp civilių. Jų civiliniai drabužiai turi atlikti uniformos funkcijas – paslėpti ginklą, antrankius, prožektorių. Tarkim, Vadovybės apsaugos departamento pareigūnai turi rengtis pagal etiketą – kostiumas, balti marškiniai, kaklaraištis. Po jais taip pat turi būti paslėpti ginklas, neperšaunama liemenė. Mūsų kompanija tokius drabužius kuria, gamina.

Jūsų darbinės kelionės nuveda ir į karštuosius taškus, tarkim, Kuveitą. Ar kada nors buvo baisu?

Galiu švęsti ne vieną antrą gimtadienį. Lėktuve turbulencijos metu mačiau, kaip vežimėlis su užkandžiais skrido į lubas ir tėškėsi į saloną. Maskvoje pasikeitus kolegos dienotvarkei įsėdome į kitą metro, o ne į tą, kuris už trijų minučių nuvažiavo nuo bėgių ir žuvo dešimtys žmonių. Kelionės man nebėra stresas – tai kasdienis darbas. Registruoju savo skrydžius specialioje platformoje – iki mėnulio esu nuskridęs 1,4 karto.

Jūsų ir darbas, ir pomėgis netipiški. Kaip renkatės kolegas – jie turėtų būti patikrinti laiko?

Šioje industrijoje kitaip vertinamas pažįstamas, bičiulis, draugas, darbuotojas. Ginklų pramonė, ekipuotės gamintojai ieško žmonių, turinčių specifinę praeitį. Jei norėčiau samdyti vadybininką Gruzijoje, rinkčiausi tą, kuris tarnavo kariuomenėje ar policijoje. Nesvarbu tautos, religijos, kultūros, tarnavę asmenys visada ras bendrą kalbą ir vienas kitam padės, nes jų vertybės panašios. Kai tarnauji, vykdai užduotis su tarnybos draugais, svarbiausia yra pasitikėjimas – net ir įprastų pratybų metu klaida gali kainuoti daug. Ir tas pasitikėjimas išugdomas, jis lieka išėjus į civilinį gyvenimą. Pasitikėjimas – toks slaptas karinių kompanijų veikimo ingredientas, įmonės, susijusios su kariuomene, yra lyg masonų ložė (šypsosi).

Kai per septynerius metus – arti pusės tūkstančio skrydžių, lieka laiko ritualams namuose?

Kadangi dažnai keliauju, savaitgalio pusryčiai išties yra šventė. Būtinai – tėčio kiaušinienė su kumpiu.

Judu su žmona vienas kitą radote pažinčių svetainėje. Džiugu, kad tai veikia, bet kodėl nemanėte, kad sutiksite savo žmogų realybėje? Ir kokia detalė patraukė dėmesį išvydus anketą tarp tūkstančių kitų?

Nežinau, kokie algoritmai ten veikia, bet netrukus mudu ir apsigyvenome kartu – taip dešimt metų. Žmogų gali sutikti klube, darbe, o jei į barus nevaikštai, darbe – tik keli kolegos vyrai? Laukti romantiško filmo scenarijaus, kai gatvėje susidursi kaktomuša – ji išbers pomidorus, o tu padėsi surinkti? Lieka išeitis – pažindintis virtualiai.

Rita – grimo dailininkė, dirbo teatre, kine. Augindama vaikus nuo veiklos atsitraukė ir dabar gali sau leisti laiką skirti pomėgiams. Išėjome kartą į kalnus – žmona užsikabino taip, kad mokosi kalnų kelionių technikos, kaip laipioti po uolas. Aš mėgstu tik vaikščioti, o ne laipioti taip pavojingai. Ar man nebaisu? Tam yra saugumo įranga ir sveikas protas, susižaloti ar žūti gali ir dviračiu važiuodamas. Mudu esame sutarę vienas kitą kartą per metus išleisti į tokią kelionę, kuri ypač domina. Aš – į šventąjį kelią, žmona – į kalnus.