Kalėjimas taip pat gali tapti namais, jeigu rasi jo durų raktą ir tas raktas yra meilė, nuskambėjo frazė filme „Martinas Idenas“. Ji taip idealiai tinka šių dienų situacijai ir nuotaikai.
Įdomus žvėris tas karantinas – uostomės ir pažindinamės kasdien, bandome vienas kito ribas, kantrybę, stipriąsias ir silpnąsias vietas – kaip kokie naujai į porą susimetę meilužiai. Ir į patį karantiną žiūriu kaip į kokį realybės žaidimą, kuriame esu priversta dalyvauti – lyg iš šalies, kaip į kokį eksperimentą.
Pavyzdžiui, nutarėme su Jurgiu žaisti, nes à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare – reikia mažiau galvoti apie save, daugiau apie tikslą – kaip išgyventi ir neišsiskirti. Aš buvau paskelbta sveikatos, maisto, kultūros ir pramogų ministre. Nes dabar visas feminizmas pasitraukė į šalį ir aš, it kokia pirmykštė moteris, rūpinuosi atsargomis, kepu, verdu, daliju vitaminus, organizuoju restorano ir degustacijų bei menų vakarus namuose, kitas pramogas. Nes Jurgis, pardon, darbo, karo ir saugos ministras, kol kas dar vis eina į darbą ir neša mamutą, kaukes bei dezinfekcinį skystį namo, o vakarais sodina medžius mūsų sode. Juokais ir kreipiamės vienas į kitą titulais ir pridedame „gerbiamasis“. Kartu gyvenantys šunys ir katinai taip pat gavo postus laikinojoje karantino valstybėje, tarkim, itin saugi čihuahua Frida tapo civilinės saugos vade, o amžinai po svetimas pievas besivalkiojantis katinas buvo paskelbtas užsienio reikalų ministru bei slaptuoju agentu.