Karalienė Elizabeth II ir princas Philipas švenčia 72-ąsias santuokos metines: nuo ko prasidėjo jų meilės istorija?

Romantiška poros meilės istorija ne kartą aprašyta ir rodyta filmuose. Serialas „Karūna“ rodomas ir dabar, o Ingrid Seward, žurnalo „Majesty“, autoritetingo mėnraščio, skirto Europos aristokratijai, vyriausioji redaktorė, parašė knygą „My Husband and I“, dar kartą primenančią, kaip trylikametė karaliaus Jurgio VI pirmagimė sutiko šaunų aštuoniolikmetį karo laivyno leitenantą, antros eilės pusbrolį ir Graikijos bei Danijos princą, tiesa, be realaus sosto.

Princo tėvas, Graikijos karalius Konstantinas I, buvo priverstas atsisakyti sosto po Pirmojo pasaulinio karo, šeima bėgo iš šalies be cento kišenėje. Anglijoje princo motina susirgo proto negalia, tėvas paliko šeimą ir beveik atvirai apsigyveno su meiluže. Philipas leido vaikystę mokyklose-internatuose, o paskui įstojo į Dartmuto karališkąjį jūrų laivyno koledžą, jame 1939-ųjų vasarą ir apsilankė karalius Jurgis su dukra.

Užsimezgė laiškų romanas, princesė Elizabeth pasistatė gražiojo pusbrolio portretą prie lovos. Ir nors ne vienas karaliaus patarėjas teigė, kad jaunasis Graikijos princas, gražus kaip Apolonas ar kino žvaigždė, – netinkama partija būsimajai karalienei, kada gi meilė klausė patarėjų?! O ir princas narsiai atitarnavo Antrojo pasaulinio karo metus jūrų laivyne – tai turėjo pritildyti skeptikus, besipiktinusius Philipo vokiškumu (jo gyslomis teka Schleswigų, Holsteinų, Sonderburgų ir Glucksbergų kraujas, seserys buvo ištekėjusios už vokiečių aristokratų, nacių partijos narių).

1946 metais Škotijoje Philipas paprašė savo princesės rankos, ir ji iškart pasakė „taip“. Tėvas dar mėgino reikalauti palūkėti – jam atrodė, kad princesė, ką tik atšventusi dvidešimtmetį, per jauna. Karalienė motina irgi nebuvo sužavėta būsimojo žento, kurį vadino hunu (vėliau nuomonę pakeitė ir laikė jį tikru anglų džentelmenu). Tačiau įsimylėjusi princesė neketino nusileisti ir 1947-ųjų liepą karalius ir karalienė paskelbė apie sužadėtuves.

Pasirengti karališkosioms tuoktuvėms (ir laimėti pavaldinių palankumą: pagal vieną laikraščio apklausą, 40 procentų skaitytojų buvo prieš Philipą) buvo likę penki mėnesiai. Per juos reikėjo pasisiūdinti suknelę – tebegaliojo karo metų apribojimai ir visos šalies merginos, sujaudintos princesės istorijos, siuntė jai savo kuponus įsigyti audinio. Tiesa, pagal kitus šaltinius, 200 tokių kuponų karališkajai šeimai skyrė vyriausybė. Kad ir kaip būtų buvę, Normano Hartnello sukurtas dramblio kaulo šilko apdaras, siuvinėtas perlais, įėjo į mados istoriją. O jaunikis – neturtingas it bažnyčios pelė, išvalė paradinę karininko uniformą ir – sklando gandų – ėjo prie altoriaus suadytomis kojinėmis.

Bet tai buvo geras ženklas porai, per septynis dešimtmečius atlaikiusiai nemažai išbandymų – nuo netikėtos karaliaus Jurgio VI mirties, kai per vieną naktį princo mylima moteris staiga tapo Jos Didenybe Elizabeth II, iki santuokos problemų, nuo nesutarimų, kaip auginti vaikus, iki sprendimų, kaip susidoroti su skandalais, persekiojusiais šeimą visą antrąją XX amžiaus pusę. Kas pasakys, kiek princui kainavo pastangos visada laikytis už žmonos nugaros ir groti antruoju smuiku (kažkada jis skundėsi esąs vienintelis vyras visoje Anglijoje, negalėjęs duoti vaikams savo pavardės).

Apie visas šitas problemas daug rašoma Ingrid Seward knygoje. Tačiau per daugiau nei septyniasdešimt metų princas ir karalienė tapo fantastiškais partneriais. Ir lapkričio 20-ąją tikrai turi ką švęsti. Galų gale tai proga jiems vėl sueiti po vienu stogu – išėjęs į pensiją princas Philipas leidžia dienas kotedže Sandringame, o karalienę pareigos laiko Londone. Sakoma, jog ji nepaprastai pasiilgsta savojo princo, ypač – tradicinių pusryčių su juo.