Karališkųjų vestuvių mada: kaip keitėsi nuotakų įvaizdžiai per 180 metų

Laukdami, kol nuotakos įvaizdžio paslaptis bus išsklaidyta, prisiminkime ankstesnių karališkųjų nuotakų vestuvines sukneles. Ankstyviausia tradicinė suknia, kuria galime pasigrožėti, – tai karalienės Victorios rūbas, vilkėtas per 1840-aisiais vykusią tuoktuvių ceremoniją su princu Albertu.

Karalienė Victoria pradėjo baltų vestuvių tradiciją, nes iki tol nuotakos dažniausiai puošdavosi ryškiomis sukniomis. Jos suknia buvo pasiūta iš balto satino (tas pats audinys buvo panaudotas ir nuotakos bateliams pagaminti) ir papuošta rankų darbo nėriniais, kurių dizainą sukūrė Valstybinės dizaino mokyklos vadovas Williamas Dyce'as. Plonyčiais siūlais prie suknelės buvo prisiūti oranžinių gėlių žiedai, simbolizuojantys vaisingumą. 60 centimetro pločio veliumas driekėsi 3,5 metro, o suknelės šleifas – 5,5 metro. Vietoje tiaros karalienė Victoria galvą papuošė gėlių vainiku. Tačiau nederėtų manyti, kad karalienė Victoria per vestuves išliko kukli: jos ausyse kabėjo auskarai su briliantais, ant kaklo kabėjo turkiški deimantai, į suknelę buvo įsegta segė su safyrais.

Karalienė Alexandra – pirmoji britų karališkosios šeimos atstovė, kuri buvo nufotografuota savo vestuvių dieną. Jos ir karaliaus Edward VII vestuvės buvo surengtos 1863 metais. Ji, kaip ir karalienė Victoria, puošėsi balto satino suknele, dekoruota nėriniais ir gyvomis oranžinėmis gėlėmis, o galvą dabinosi gėlių vainiku.

Karalienės Victorios trečioji dukra princesė Helena per savo ir princo Christiano jungtuves 1866-aisiais taip pat puošėsi balto satino suknele. Tiek suknelė, tiek veliumas buvo apkaišyti oranžinėmis gėlėmis.

Princesė Louise savo vestuvių dieną puošėsi balto šilko suknele, dekoruota karališkosios šeimos simbolika ir gausiais „Honiton“ nėriniais. Jos nėrinių veliumas siekė mažiau nei metrą. Veliumą, kurio dizainą sugalvojo pati nuotaka, ji prisitaisė dviem plaukų smeigtukais, inkrustuotais deimantais.

Karalienė Mary savo vestuvių dieną išlaikė baltos satino suknelės, dekoruotos nėriniais ir gyvų gėlių žiedais, tradiciją. Tik nėriniai šįkart buvo gerokai mažiau pastebimi, kuklesni. Tai buvo vienas paskutinių kartų, kai per karališkas vestuves nuotakos suknelė buvo išpuošta gėlėmis.

1923-aisiais vykusios karalienės Motinos vestuvės savo stilistika gerokai išsiskyrė nuo XIX amžiaus karališkųjų vestuvių. Nuotaka puošėsi šifono suknele, siuvinėta perlais ir sidabro siūlu. Išskirtinį drabužį kūrė dizainerė Elizabeth Handley-Seymour.

Štai karalienės Elizabeth II vestuvinės suknelės istorija verta ne vienos knygos puslapių. Pasirengti karališkosioms tuoktuvėms (ir laimėti pavaldinių palankumą: pagal vieną laikraščio apklausą, 40 procentų skaitytojų buvo prieš Philipą) buvo likę penki mėnesiai, per kuriuos reikėjo pasisiūdinti suknelę, nors tebegaliojo karo metų apribojimai. Dėl šios priežasties visos šalies merginos, sujaudintos princesės istorijos, siuntė jai savo kuponus įsigyti audinio. Tiesa, pagal kitus šaltinius, 200 tokių kuponų karališkajai šeimai skyrė vyriausybė. Kad ir kaip būtų buvę, Normano Hartnello sukurta suknelė įėjo į mados istoriją. Perlais ir karoliukais siuvinėtas apdaras, įkvėptas Botticelli paveikslo „Pavasaris“, buvo dekoruotas jazminų, smidrų, alyvų ir mažyčių baltų rožių žiedlapių raštais. O jaunikis – neturtingas it bažnyčios pelė, išvalė paradinę karininko uniformą ir – sklando gandų – ėjo prie altoriaus suadytomis kojinėmis.

Karalienės Elizabeth II dukra princesė Anne per savo vestuves su Marku Phillipsu 1973-aisiais vilkėjo išskirtinio dizaino suknią. Ją sukūrė mylimiausia princesės dizainerė Maureen Baker. Suknelė buvo aukštu kaklu, o rankovių dizainą kūrėja pasiskolino iš Viduramžių.

Tuo tarpu princesės Dianos vestuvinės suknelės neįmanoma pavadinti kuklia. Dizainerių pora Davidas ir Elizabeth Emanueliai sukūrė pribloškiantį drabužį, jo 7,62 metro siekiančiam šleifui papuošti prireikė maždaug 10 tūkst. perlų. Princo Charleso nuotakos suknelė prilygo valstybinei paslapčiai – iki pat vestuvių dienos niekas nežinojo, kaip puošis princesė Diana, o suknelės kūrėjai iš atelje vakarais išmesdavo į konteinerius skirtingų audinių pavyzdžių, kad suklaidintų žurnalistus, dėl suknelės pasiryžusius kuistis net po šiukšles.

Princo Andrew nuotaka Sarah Ferguson savo įvaizdį patikėjo dizainerei Lindkai Cierach. Drabužis buvo siuvinėtas kamanėmis ir usnimis – nuotakos šeimos simboliais bei princo Andrew patirtį laivyne simbolizuojančiomis bangomis, inkarais. Ant šleifo žėrėjo išsiuvinėtos A ir S raidės. Suknelė taip sužavėjo visuomenę, kad jos kopijos rinkoje pasirodė dar vestuvių dieną. Tam, kad įtilptų į vestuvinę suknelę, nuotaka turėjo atsikratyti beveik 12 kilogramų svorio.

Princo Edwardo nuotaka Sophie Rhys-Jones per savo vestuves puošėsi dizainerės Samanthos Shaw kūriniu. Suknelė buvo pasiūta iš rankomis dažyto šilko. Jos ilgos rankovės bei sijonas buvo išsiuvinėti perlais ir stiklo karoliukais. Jų prireikė daugiau nei 300 tūkst. Nuotaka prie suknelės priderino baltų ir juodų perlų vėrinį.

Antra princo Charleso nuotaka, dabartinė jo žmona Kornvalio hercogienė Camilla per vestuves vilkėjo kuklią, balto šilko suknelę. Ceremonija vyko balandžio 9-ąją, todėl Camilla vilkėjo ilgą paltą, siuvinėtą auksiniais siūlais. Kadangi tai jau antra santuoka jiems abiems, nuotaka nesidabino tiara.

Štai princo Williamo mylimosios Kembridžo hercogienės Catherine vestuvinis įvaizdis įsirėžė į visų atminti ilgam. Jos pribloškiančią suknelę sukūrė mados namai „Alexander McQueen“, apjungę visas karališkųjų vestuvių tradicijas. Čia mes matome baltą satiną, ilgą suknelės šleifą, nėrinius ir gėlių motyvus. Catherine vestuvinėje suknelėje susipynė karališkosios šeimos istorija. Ne veltui tai tapo viena labiausiai kopijuojamų vestuvinių suknelių istorijoje.