Seniai, vos baigusi universitetą, dvi savaites gyvenau jachtoje Maljorkoje. Laivas buvo prišvartuotas prie mažo miestelio krantų. Sutemus visai nelikdavo ką veikti: interneto neturėjau, o atsivežtas knygas greitai perskaičiau. Jachtoje radau senutėlę gitarą. Paprašiau vietinio ispano mane pamokyti. Jis paskolino savo akordų sąsiuvinį, parodė, kaip užspausti stygas. Nusileidus saulei, imdavau gitarą į rankas ir grodavau, kol mirtinai suimdavo miegas arba nepakeliamai paskausdavo pirštus.
Per tas dvi savaites kasdien treniruodamasi išmokau skambinti mėgstamiausias dainas. Šis įgūdis ir dabar nedingęs – kartais grodama nudžiuginu draugus ir panervinu kaimynus. Namuose Vilniuje, kur tiek užsiėmimų, skambinti nebūčiau taip greitai išmokusi. Ta situacija buvo kitokia, ypatinga, ir leido įgyti naują įgūdį.
Prisiminiau daugiau panašių pavyzdžių. Kaip gulėdama ligoninėje perskaičiau ligi tol man per sunkias knygas, kaip susiėmusi Tenerifėje numečiau daug svorio ir atrodžiau turbūt gražiausiai savo gyvenime. Kaip sirgdama šlykščiu gripu žaidžiau internete žaidimą, kuris padėjo išmokti pasaulio valstybių sostines. Žinote, kaip vadinasi Burkina Faso sostinė? Uagadugu. Arba rengdamasi kelionei po Kaukazą pradėjau intensyviai mokytis rusų kalbos ir per porą savaičių išmokau daugiau nei kadaise mokykloje per septynerius metus.
O kai žvelgiu į pažįstamus, ko nors greitai išmokusius ar sugebėjusius save pakeisti, suprantu, kad ir jie dažnai pasinaudoja situacija. Bendraudami su užsieniečiais žentais net nebejauni žmonės išmoksta užsienio kalbų. Nėščios moterys sugalvoja būsimą verslą ar pradeda nerti gražiausias kepurytes pasaulyje.