Karatė čempionė Rita Pivoriūnaitė: „Įdomu sporto pasaulyje būti moterimi“

Kai Rita ima džiūgauti: „Važiuoju namo!“, draugai kaskart pasitikslina: „Kur namo?“ Per pastaruosius kelerius metus Lozanos miestas Šveicarijoje jai tapo tokiais pat namais kaip ir Vilnius – jau susiformavo sava aplinka, atsirado draugų, yra darbas.

„Gana paprastai žiūriu į vietos ir gyvenimo pokyčius. Juk namai – tai ne sienos, kurias palieki išvažiuodamas ar pasveikini sugrįžęs. Namai – ten, kur gerai jautiesi“, – tikina Rita. Per didžiąsias šventes ar ypatingomis progomis sportininkę galima sutikti ir Vilniaus gatvėse. Šįkart į sostinę ją atviliojo vykstantis Europos kiokušin karatė čempionatas. Tik dabar tokiuose čempionatuose ji – nebe dalyvė kovotoja, o dalykiška renginio vedėja arba azartiška varžybų žiūrovė.

„Aš jau kelerius metus galvojau, kad laikas baigti. Būkime teisingi, karatė – daugiau vyriškas sportas, todėl labai nesistebiu, kai girdžiu komentarus: „Negražu, kai moterys kaunasi.“ O man gražu, bet gražu, kai kovoja jaunos merginos. Visada sakydavau: „Nesikausiu, kai tokia nebebūsiu.“ Galbūt galvoje ir tikslą tokį turėjau: baigti sportininkės karjerą, kol esu ant aukščiausios pakylos, o ne tada, kai jau per vėlu. Šeši laimėti Europos čempionatai – jaučiau, kad man jau pakanka ir pergalių, ir laimėjimų, ir noro kovoti. Nesigraužiau, kad tas atsisveikinimas nenumaldomai artėja, – pasakojo Rita. – Man varžybų adrenalino ir pergalių džiaugsmo stoką kompensavo naujas adrenalinas ir naujos pergalės, kai išvažiavau į naują šalį, gavau naują darbą. Aš netgi sportinio adrenalino tebegaunu, nes žiūriu varžybas, nuolat bendrauju su sporto pasaulio žmonėmis. Tebesergu šiuo sportu, tik jau iš kitos pozicijos.“