Kardinaliai gyvenimą pakeitusi Aistė Paškevičiūtė: „Srovė mane nešė ne į tą pusę“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Išskaičiau tai tavo knygoje: nėra nieko svarbiau, kaip užduoti teisingus klausimus. Ar prisimeni laiką, kai klausimai tau pradėjo sukti galvą?

Klausimai susiję su mano gyvenimu – konkretūs ir praktiški pradėjo kilti maždaug dvidešimt penkerių. Tada, kai prasidėjo baisieji sapnai, siekiantys mane pažadinti. Skamba paradoksaliai – sapnas, kurio tikslas yra tave pažadinti? Bet būtent taip ir buvo. Abstrakčių filosofinių klausimų sėklą pasėjo M. K. Čiurlionio menų gimnazija (dabar M. K. Čiurlionio menų mokykla, red. past.). Joje ugdymas pakreiptas taip, kad skatintų vaikus mąstyti ir padėtų jiems atrasti unikalų požiūrį į pasaulį. Juk tai menininkų kalvė! O menininkas, neišvystęs savo individualumo, negalės sukurti nieko prasmingo.

Žinai, man įstrigo tavo dienoraščio ištrauka: „Aš pasmerktoji, aš raupsuotoji, aš neliečiamoji. Aš šaltkalvio ir siuvėjos dukra iš blokinio daugiabučio, pačio paprasčiausio buto, startavusi ten, kur ir dauguma kitų, o dabar karštligiškomis pastangomis prisivijusi tuos, kurie startavo iš geresnių pozicijų.“ Šis įrašas niekaip nesiderina su merginos iš televizijos, gražuolės Aistės Paškevičiūtės paveikslu, kurį matėme viešumoje...  

Tas viešas paveikslas, kuriuo gyvenau beveik dešimtmetį žiniasklaidos akiratyje, mane visiškai iščiulpė. Jam palaikyti skirdavau savo gyvybinę energiją, daugiau niekam kitam jos ir nebelikdavo. Tą laiką, kai nebūdavau viešumoje, tiesiog slėpdavausi susisukusi namų kamputyje ir skaitydavau knygas arba žiūrėdavau filmus. O jėgos vis seko... Jaunystėje mes turime daug šio gėrio – tai ir vadinama jaunatvišku maksimalizmu. Neišmokę jo naudoti efektyviai, taip, kad duotų grąžą, galiausiai išeikvojame savo rezervus ir liekame tušti. Man taip įvyko dvidešimt septynerių metų ir baigėsi vidutinio sunkumo klinikinės depresijos diagnoze bei receptu antidepresantams. Mano kūnas, dvasia ir psichika sakė STOP.

Atrodo, antidepresantai yra nuolatiniai pramogų pasaulio palydovai. Kas jame ne taip? Kodėl reikia save sekinti, o paskui – raminti?

Didelė pramogų pasaulio dalis laikosi ant tuštybės ir nevisavertiškumo kompleksų. Tiek jame dalyvaujančių, tiek jį stebinčių žmonių. Kalbu apie bulvarą. Kokybiškos pramogos nėra blogis. Kartkartėmis sužybsi tikrų talentų, ir jais galime tik džiaugtis. Tačiau ir jie anksčiau ar vėliau būna išeikvoti, jeigu laiku nesustoja, nepadaro pauzių. Pramogų pasaulis yra sistema, vartojanti tai, kas tikra: žmonių gyvybinę energiją, talentus, gabumus, ir mainais duodanti tai, kas netikra – dirbtinį dėmesį, daug šviesų ir garso. Štai kodėl tie, kurie duoda, neišvengiamai būna suvartoti ir susiduria su tuštumos problemomis. Žinomumas veikia kaip narkotikas. Žmogus pripranta prie pakylėto statuso, susitapatina su savo įvaizdžiu ir vėliau nebegali funkcionuoti realybėje. Tai liūdnas kelias.

Nevynioji žodžių į vatą, sakai penkiolika metų praleidusi žiurkių lenktynėse. Neabejoju, kad tai buvo ne vien skaudžios, bet ir gražios patirtys? Kokių prisiminimų tau liko iš laikotarpio, kai buvai garsi?

Šviesiai prisimenu televizijos projektą „Varom už Lietuvą“. Jis buvo skirtas tais metais Lietuvoje vykusiam Europos krepšinio čempionatui. Graži, vienijanti idėja apvaryti kamuolį aplink Lietuvą, tarsi sujungiant, kviečiant dalyvauti žmones. Iš pradžių į šį projektą žiūrėjau pragmatiškai – ėjau, nes buvo pelningas pasiūlymas. Į idėją man buvo nusispjaut. Tačiau kasdienės kelionės po Lietuvą, nuoširdus bendravimas su žmonėmis, iš jų sklindanti šiluma mane atvėrė. Šiandien sakau, kad tada man labai pasisekė: su Jurgiu Brūzga buvome projekto veidai, tad atvykę į miestą, miestelį ar kaimelį būtent mes gaudavome daugiausia žmonių dėmesio ir meilės. Pamačiau kitokią Lietuvą – gyvą, tikrą, vertą pagarbos ir rūpesčio. Visa tai supurtė mano vertybių sistemą. Ir nors Vilniuje likę žmonės iš mano aplinkos juokdavosi, na, kaip sekasi po purvynus su kaimiečiais braidyti, aš kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad tolstu nuo jų ir pati virstu ta „kaimiete mėšlinais batais“. Draugai ironiškai prisimerkę sakė: nieko, apšilsi kojas mieste, praeis idealizmas. Nepraėjo. Toji patirtis mane pakeitė. Be televizijos ji nebūtų buvusi įmanoma.

Ne veltui buvau žinoma ir visai nereikėtų to gėdytis

Mano kelias buvo toks, koks turėjo būti. Ne veltui buvau žinoma ir visai nereikėtų to gėdytis. Nors, jei atvirai, keletą metų save labai smerkiau, kad buvau pasukusi tokiu paviršutinišku keliu. 

Darbą televizijoje esi pavadinusi moraline prostitucija. Kai joje dirbai, taip neatrodė, tikriausiai? Tačiau kalbi greičiausiai apie tai, kad visuomenės informavimo priemonės šiandien kaip niekada programuoja žiūrovų ir skaitytojų sąmonę. Ar įmanoma apsisaugoti nuo viešosios nuomonės įtakos ir šiame pasaulyje išlikti savimi?

Televizijoje pradėjau dirbti devyniolikos. Labai jauna. Retas kuris būdamas tokio amžiaus gali bent ką nors pasakyti apie moralę ir vertybes. Juolab iš savo patirties. Džiaugiausi sėkme ir nesukau galvos dėl nieko kito, kol nebuvau priversta to daryti. O privertė mane pats gyvenimas – ne kitų žmonių patarimai ir pamokymai. Tiesiog atėjo lemiamų išbandymų metas, kai suvoki: arba prisiimi atsakomybę už save, arba visą likusį gyvenimą plauksi pasroviui. Man visai nepatiko kryptis, kuria srovė mane nešė, tad teko mokytis prisiimti atsakomybę. Už save, už savo veiklą, savo darbus ir žodžius. Išlikti ar, tiksliau, tapti savimi galima, tik reikia būti pasiruošus sumokėti autentiškumo kainą. Kiekvienas širdyje šį sandorį apsvarsto.

Niekada daug nepasakojai apie savo asmeninį gyvenimą. Tavo anuometinius gerbėjus pasiekdavo tik šykščios žinios: susilaukė sūnaus, išsiskyrė su vyru, laukiasi antro vaiko... Kodėl žmonės taip nori gyventi svetimus gyvenimus? Pažiūrėti pro rakto skylutę į jiems uždraustą lauką?

Todėl, kad mes – bendruomeniški padarai. Esame sukurti bendrauti. Socialiniai ryšiai nepaprastai svarbūs gerai savijautai, o dabar viso to nebėra. Tikrieji ryšiai tarp žmonių ir bendruomeniškumas iširę. Tai štai domėjimasis ekranuose rodomų žmonių gyvenimu tarsi atsveria bendrystės ir artimo jausmą, kurio taip ilgimės. Aš ir pati, gatvėje pamačiusi žinomą žmogų, noriu su juo pasilabinti. Toks jausmas, kad jį pažįstu, kad jis artimas, nors iš tiesų taip nėra. Iš arti žvelgdami į žvaigždžių gyvenimus, mes kompensuojame artimųjų ilgesį. O žvaigždės šitaip bando pamaitinti savo nevisavertiškumo jausmą. Ir vieni, ir kiti lieka tuščiomis.

Tuomet, kai pasitraukei iš viešumos, tau teko išgyventi sunkų laiką. Būdavo dienų, kai skaičiuodavai centus, o drabužius pirkdavai dėvėtų drabužių parduotuvėse. Ar pasigedai prabangių suknelių?

Kai rašiau knygą ir juo labiau kai išgyvenau šį nelengvą gyvenimo epizodą, epidemijos ir karantino dar nė kvapo nebuvo. Visi puikavosi prabangiais automobiliais, butais, apdarais ir atostogomis. Tame kontekste jaučiausi tikrai nekaip. Dabar man, kaip ir daugeliui patyrusių sunkių išmėginimų, reikia tik to, ko iš tiesų reikia. Ir tai nėra daug.

Buvo laikas, kai tau teko valyti tualetus, šveisti grindis ir rinkti nuomininkų paliktas šiukšles. Kai dirbai tokius darbus, kai neturėjai pinigų, kai jauteisi nesaugi, argi nebūdavo savęs gaila?

Man nepatiko tvarkytis, bet ramiai dariau tai, ką reikia, per daug nesureikšmindama. Ir tai tikrai veikė tarsi terapija. Kasdienis darbas išmokė disciplinos, be kurios nieko doro žmogus gyvenime pasiekti negali. Bet buvo ir epizodų, kai labai stipriai ir nuoširdžiai gailėjau savęs. Šis jausmas nepaprastai saldžiai gundo, tačiau jo vaisiai – labai kartūs. Iškart pakloji pamatus tam, kad taptum auka. O tada ilgametė kančia garantuota. Galime save atjausti, bet ne gailėtis. Taip pat – ir kitą žmogų.

Atrodo, jau žinai, ką reiškia save keisti, aiškintis – kas esi ir kodėl esi? Gal gali pasidalyti patirtimi, nuo ko pradėti?

Jeigu jau kilo šitas klausimas, vadinasi, pradėjai. Patarti nieko negaliu, būtų lengviau kalbėti apie konkretų žmogų. Netikiu dosniai žarstomų patarimų galia, tikiu dalijimusi asmenine patirtimi. Žinau, kad šis būdas veikia, padeda kitiems. Būtent tai ir darau savo knygoje.

Socialiniuose tinkluose radau tavo mintį: 2020-ieji yra išmėginimų metai, viskas taip paprastai nesibaigs, mūsų laukia didieji pokyčiai. Pastaruoju metu dažnai girdžiu tokių kalbų. Tai kokios pamokos mūsų dar laukia?

Aš nežinau, kokios pamokos laukia manęs, juo labiau nežinau, kokios laukia mūsų. Tačiau esu patyrusi, ką reiškia, kai pamoka jau vyksta. Taigi, visiems – stot, Mokytojas įžengė į klasę. Koronavirusas dar nesibaigė, tiesą pasakius, jo tikrąsias pasekmes tik pradedame jausti.

Savo kartą pavadinai laisvųjų papūgų karta. Kalbi apie tai, kad ją kamuoja patologijos ir kad po blizgučiais ji slepia vienatvės ir kančios dykynes. Kas iš jų gali išvesti? Kas išvedė tave?

Mes niekam neleidžiame pažinti tikrojo savęs. Baiminamės, kad jei pasirodysime tokie, kokie esame, būsime atstumti bendruomenės. Toks paradoksas: slepiame savo tikruosius veidus tam, kad nesijaustume vieniši, bet galiausiai imame kentėti būtent dėl vienatvės – nes apsimetinėdamas tikro, stipraus žmogiško ryšio neužmegsi.

Joks kitas žmogus negali išvesti iš dykynės. Iš ten turi išeiti pats, žinoma, jei to nori. Ir tik tai padaręs gali tikėtis, kad sutiksi žmogų, kuris žavėsis tavimi nuoširdžiai, nes būsi atviras, nuoširdus ir tiesus. Man taip nutiko.

Kai iširo mano pirmoji santuoka, pripažinau nemalonią tiesą, kad aš, kaip ir absoliuti dauguma žmonių, mylėti nemoku

Kai iširo mano pirmoji santuoka, pripažinau nemalonią tiesą, kad aš, kaip ir absoliuti dauguma žmonių, mylėti nemoku. Meile vadiname daugelį dalykų, kurie iš tiesų nėra meilė. Būtent nuo tokio abipusio prisipažinimo prasidėjo mūsų su vyru dabartiniai santykiai. Abu supratome, kad mylėti nemokame, tačiau mums suteikta proga išmokti. Štai ir mokomės, mus jungia bendras tikslas – darni ir saugi šeima, dėl jos stengiamės abu.

Parašei atvirą, nuoširdžią ir tiesią knygą. Tikriausiai bus žmonių, kurie šaipysis, kad perlenkei lazdą, kad matai baisumų ten, kur jų nėra. O kokią knygos prasmę matai pati?

Atvirumas, nuoširdumas ir tiesumas yra tai, ko man, o greičiausiai – ne tik man, trūksta žmonėse. Turiu tai jiems pasiūlyti pirma, tokia ir prasmė...

Šaipytis dabar pasidarė labai madinga. Prisimenu laikus, kai šaipytis buvo negražu – prastas tonas. Taip elgdavosi tik nelaimingi vaikai iš smurtaujančių šeimų. Atrodo, kad tie vaikai užaugo.

Knyga atkeliavo beveik tuo pat metu, kaip ir tavo trečiasis kūdikis. Ar ieškojimai pakeitė ir motinystės supratimą?

Mano ieškojimai pakeitė viską. Galima sakyti, kad dėl savo pirmojo sūnaus juos ir pradėjau. Norėjau jam kitokio gyvenimo, nei turėjau pati tuo metu. Supratau, kad turiu susikurti jį sau, nes vaikai auklėjami pavyzdžiu. Antro vaiko gimimas paskatino užrašyti šią patirtį knygoje. O trečias vaikas suteikė jėgų ir apsaugos, kurių prireiks supantis viešumo karuselėje. Kakalų ir vėmalų valymas labai padeda nesusireikšminti. Sunku trumpai kalbėti apie pasikeitusią motinystės sampratą, tam prireiks visos knygos.  

Trečias vaikas suteikė jėgų ir apsaugos, kurių prireiks supantis viešumo karuselėje

Ar jautiesi atradusi atsakymus į savo klausimus? Ar vis dar kartais pajauti, kaip rašai, ištinusias savo smegenis?

Atsakymus radau. Tuomet atsivėrė naujų klausimų. Į juos atsakymus vėl radau. Taip ir sukuosi Fibonačio spirale vis aukštyn. O kai smegenys vis dar retkarčiais ištinsta, nebelaukiu, kol susidarys randai, – iškart mažinu patinimą praktiškai patikrintomis priemonėmis. Kompresas labai gerai veikia (juokiasi).

Ir man nuoširdžiai įdomu, ar jautiesi laiminga?

Labai dažnai jaučiu dėkingumo ir pilnatvės jausmus. Pirmąjį reikia išsiugdyti nuosekliu darbu, o antrasis – atpildas už jį. Tai ir yra laimė.