„Tegu tau virš penkiasdešimt, bet imi ir pradedi tai, apie ką gal daug metų tik svajojai. O dar, žiūrėk, ir išeina!“ – džiaugiasi medicinos mokslų daktarė, Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Konsultacijų ir diagnostikos skyriaus vadovė Jurgita PLISIENĖ (53). Jau beveik dvejus metus ji mokosi rumbos, čia čia čia žingsnelių, o iš debiutinių tarptautinių varžybų Lenkijoje parsivežė ne vieną apdovanojimą.
Turbūt ramūs laisvalaikio leidimo būdai, tarkime, mezgimas, ne jums?
Jeigu širdis šauktų, kad nori megzti, tikrai imčiau virbalus į rankas. Bet viskas priklauso nuo žmogaus polėkio ir svajonių. Pavyzdžiui, aš labiau mėgstu ne virbalais skimbčioti, o šokti. Ir šoku visą gyvenimą – visose šventėse, giminės susibūrimuose, vakarėliuose. Jaučiu ritmą, man smagu šokti, kūnas leidžia tai daryti. Taigi mano širdis šaukė šokti.
Kaip pradėjote šokti?
Visada žavėjausi šokančiais žmonėmis. Man šokis – lyg meno rūšis: ir labai gražu, ir neįtikėtina, kaip galima valdyti kūną. Giliai širdyje visą laiką norėjau šokti. Todėl labai džiaugiuosi, kad šią svajonę pagaliau įgyvendinau.
Kartą sutikau pažįstamą, ji pasidalijo gražiomis emocijomis: pradėjo mokytis šokti, labai patenkinta, procesas be galo džiugina.