Karina Jeremian: „Puošnus gyvenimas manęs jau nebeapakina“ (papildyta kovo 16 d.)

Jaukioje Gedimino prospekto studijoje į senovinį parketą taukši lengvi šokėjos žingsneliai. „Dienų dienas galėčiau klausytis to garso“, – šypsosi Karina, vis dar besipratinanti prie naujų pareigų: šokių studijos „Soul Lounge“ savininkė ir direktorė. Studiją ji įkūrė su geru draugu ir kolega Deividu Meškausku. Dabar naujai iškepta vadovė mažai miega, mintyse nuolat kažką skaičiuoja, išgyvena dėl kiekvieno užuolaidų kabliuko ir ne vietoje įkaltos vinies, bet vis tiek jaučiasi puikiai. To jausmo neblaško net asmeninio gyvenimo vėjai: ilgą laiką saistyta su lažybų bendrovės „TonyBet“ savininku, žymiu pokerio žaidėju Antanu Guoga, šiandien juodaplaukė gražuolė tikina esanti laisva moteris. „Sakykime taip: su Toniu esame labai geri draugai, – šypteli. – O kaip bus ateityje – pamatysime.“

Šokai šokai, ir štai – tapai verslininke, puikios studijos sostinės centre savininke. Kas galėjo pamanyti?..

Seniai apie tai svajojau, kol galiausiai viskas stojo į savo vietas. Po Naujųjų draugiškai atsisveikinau su buvusia darboviete ir visa siela pasinėriau į nuosavos studijos kūrimą. Gal todėl ir pavadinimas toks – „Soul Lounge“, salonas sielai... Su Deividu čia iš tiesų įdėjome visą savo dvasią.

Kaip judu su Deividu tapote kolegiška pora?

TV3 projekte „Šok su manimi“ abu dirbome choreografais, drauge statėme įvairius šou, išbandėme vienas kitą įvairiose situacijose – ir supratome, kad mums lengva dirbti kartu. Mūsų charakteriai dera kone idealiai. Man labai patinka Deivido kruopštumas ir dėmesingumas: „Pavargai? Atsisėsk, pailsėk, atnešiu arbatos...“

Viešpatie – juk jis net nekalba rusiškai!..

Nekalba. Užtat mano lietuvių kalba labai patobulėjo, ir už tai ačiū Deividui: tiesiog privalėjau išmokti lietuviškai, nes nebuvo kur dėtis (juokiasi). Viskas tik į naudą: juk aš treniruoju vaikus ir jaunimą, kurie dažniausiai irgi nemoka nė vieno rusiško ar angliško žodžio.

O kuris iš jųdviejų geriau skaičiuoja? Paprastai kiekvienoje poroje vienas būna menininkas, o kitas – finansininkas.

Deividas iš tiesų labiau linkęs prie meno, o finansinė pusė atitenka man. Aš pragmatiškesnė – tikriausiai paveldėjau tą savybę iš mamos, nes mūsų šeimoje buvo susiklosčiusi panaši situacija: tėtis uždirbdavo pinigus, o mama galvodavo, kaip juos paskirstyti. Kol kas man tai sekasi visai neblogai.

Kaip radote šias gražias patalpas studijai?

Padėjo Tonis. Jis puikiai pažįsta jų savininką Juozą Petraitį – čia pat, už sienos, patalpas nuomoja ir Lietuvos pokerio federacija. Anksčiau čia buvo tuščia pokylių salė, ir Tonis pasisiūlė ją parodyti. Žinoma, tada patalpos atrodė prasčiau nei dabar, bet vis tiek turėjo neabejotino šarmo. Atnaujinome interjerą, parinkome spalvas, ryškiai žalią, kuri buvo prieš tai, pakeitėme į šviesią pastelinę... Vos užėję visi pirmiausia sako, kad čia jauku, o tai – jau nemažai.

Koks jausmas dirbti sau?

Didesnė atsakomybė: jau nebėra taip, kad atidirbai, pažiūrėjai į laikrodį, atsistojai ir išėjai. Iš kitos pusės – labai daug entuziazmo. Esu pati sau šeimininkė: pagaliau galiu skirti laiko sportiniams šokiams, o ne tik fitneso treniruotėms. Matau, kad žmonėms čia patinka: tokį efektą aš ir norėjau pasiekti. Apskritai šis metas – toks, kai ir mano sieloje ramu, ir su darbais viskas gerai. Tik miego trūksta, nes reikia daug ką apgalvoti... Bet net ir tai man patinka.

Kai pastarąjį kartą kalbėjomės, nebuvai užtikrinta, kurioje šalyje ketini gyventi. Dabar jau apsisprendei?

Kai prieš kelerius metus atvažiavau į Lietuvą, tikrai neketinau čia pasilikti. O paskui aplinkybės taip susiklostė, kad likau... Žinoma, norėčiau į šiltesnį kraštą: man taip norisi žydro, o ne pilko dangaus!.. Tai vienintelis Lietuvos minusas, o visa kita čia gerai.

Pernai išsiskyrei su buvusiu vyru, žymiu šokėju Justinu Duknausku, jis netrukus vedė antrąkart. Nebebendraujate?

Kodėl gi – bendraujame, sveikiname vienas kitą įvairiomis progomis. Tik dabar mūsų keliai vis rečiau susikerta, nes nebedirbu buvusio uošvio studijoje. Justas pasinėręs į sportą, buvę bendri mūsų draugai irgi pamažu skirstosi...

Niekas iš draugų neburba, kad naujoji jo žmona, pavyzdžiui, ne tokia graži ar ne tokia maloni, kaip tu? Juk visi taip mėgsta lyginti...

Pasitaiko įvairių komentarų – juk visų skoniai skirtingi (juokiasi). Bet intrigų nėra: su Anna bendraujame draugiškai, jei pasitaiko susieiti vienoje kompanijoje, apsikeičiame mandagiais komplimentais. Turbūt santykiai išliko gražūs todėl, kad su Justu išsiskyrėme pačiu laiku. Nebuvo taip, kad būtume skyręsi dėl įžeidimų ar nuoskaudų, ko nors nepasidaliję – tiesiog pasukome skirtingais keliais, ir tiek.

Kaip po oficialių skyrybų klostėsi tavo asmeninis gyvenimas?

Oi... Jis vis dar klostosi (juokiasi). Dabar labai sunku pasakyti, kaip viskas bus. Pastaraisiais metais dirbdavau tiek, kad laiko asmeniniam gyvenimui nelikdavo: visi vakarai būdavo parduoti šokiams, savaitgaliais norėdavosi tik miegoti. O dabar belieka suorganizuoti studijos darbą taip, kad mechanizmas veiktų kaip laikrodis, ir – pagaliau galėsiu duoti kelią jausmams! Jei mano mėgstamas darbas dar atneš ir neblogų pajamų, mano išrinktasis tuo tik didžiuosis. Man labai svarbu, kad ne tik sėdėčiau namie ir kaip lėlė klapsėčiau blakstienomis, bet ir turėčiau kur save išreikšti. Galų gale – dabar ne tie laikai, kad pasikliautum tik vyru ir finansiškai priklausytum nuo jo. Kabintis į vyrą kaip į parašiutą – ne mano charakteriui.

Kodėl gi negalėtum būti tiesiog gražia moterimi šalia turtingo vyro?

O kodėl būtinai – turtingo?.. Renkantis antrąją pusę, man ne tai svarbiausia. Turbūt svarbiausia, kad vyras, kaip ir aš, siektų savo tikslo. Greta manęs niekada nebus silpno žmogaus: nei verslo, nei šokių, nei gyvenimo partneris negali būti silpnas. Nesiekiu su juo konkuruoti, bet tik greta stipraus žmogaus atsiranda stimulas ką nors daryti.

Vis kalbi būtąja nuosaka: kas būtų, jeigu būtų... Tarsi dabar šalia tavęs nieko nebūtų?

Kaip čia pasakius... Klausi, ar egzistuoja žmogus, kurį šiandien nedvejodama galėčiau pristatyti kaip savo antrąją pusę, ir dėl to būčiau tikra šimtu penkiasdešimt procentų?.. Ne, šiandien tokio žmogaus nėra. Nes yra labai daug įvairių aplinkybių...

Pamenu, praėjusią vasarą Antanas Guoga buvo apsisprendęs šokti televizijos projekte „Šok su manimi“. Dar pamenu, kad projekte jis sutiko dalyvauti tik su viena sąlyga: jeigu jo partnerė bus Karina Jeremian.

Iš tiesų taip ir buvo (juokiasi). Jis pareiškė, kad šoks su manimi – arba su niekuo. Tačiau projekte nepasirodėme, nes jis galiausiai suprato, kad negalės pusei metų susisaistyti su televizija. Tonio verslas toks, kad jis turi nuolat važinėti po pasaulį: iš pradžių manė, jog pavyks tai suderinti, bet kai pradėjome rimtai treniruotis, iškilo neįveikiamų problemų.

Nesigailėjai, kad neteko pasirodyti ekrane?

Nė trupučio – televizijos šlovės man tikrai nestinga. Žinoma, ji padėjo verslui – antraip žmonės manęs išvis nepažinotų. Būtent televizija išgarsino mano titulus – iki tol auklėjimas neleido pačiai girtis čempionės taurėmis... Tačiau tie, kas ateina, lieka treniruotis pas mane ne dėl televizinio spindesio, o dėl kitų dalykų.

Taigi į projektą judu su Guoga nenuėjote. Bet pora taip ir likote?

Galiu pasakyti taip: mes esame labai geri draugai.

Tuomet jis gana akivaizdžiai leido suprasti, kad tu jam labai patinki.

Galbūt (juokiasi). Mes dažnai susitinkame, bendraujame ir puikiai leidžiame laiką drauge. Mūsų santykiai – labai gražūs. Bet jo gyvenime susiklostė įvairių situacijų...

Turi galvoje aplink jį besisukančias merginas?

Vaikai, moterys, „turtinga“ praeitis – jo bagažas iš tiesų didelis. Ne kiekviena moteris gali tai pakelti.

Kita vertus, šiokio tokio praeities bagažo turi visi. Net ir tu jau buvai ištekėjusi...

Taip, bet visgi mano bagažas mažesnis (šypteli). Moteriai, norinčiai būti su juo, reikia labai aiškiai apgalvoti, kokios įtakos jo praeitis gali turėti bendrai ateičiai.

Tu visuomet tokia racionali?

Ne (juokiasi). Dar ir kaip ne... Labai dažnai nutinka, kad pirma padarau, o tik paskui pagalvoju. Bet, dėkui Dievui, kol kas dėl nieko nereikia gailėtis.

Tau teko pakeliauti su Antanu?

Taip. Tiesa, tai buvo ne mūsų dviejų, o didelės draugų kompanijos kelionė: vykome į Slovėniją, Veneciją, puikiai praleidome laiką. Tačiau ginčyčiausi su nuomone, kad pokerio žaidėjų gyvenimas gražus nuo ryto iki vakaro. Žmonės mano, kad jų pinigai – labai lengvi, bet iš tiesų – toli gražu ne visi išlošia, ir tai velniškai sunkus darbas. Man teko jį stebėti iš arti: patikėkite, tam reikia turėti stiprius nervus. Reikia tobulai valdyti save, būti puikiu psichologu... Tai sunku net fiziškai: juk pokerio žaidimas dažnai trunka po keliolika valandų.

Pati neužsikrėtei ta aistra?

Esu bandžiusi lošti ir anksčiau, kai dar nepažinojau Antano. Nuvykę į Monaką ar didesnį Azijos miestą, užsukdavome į kazino – juk įdomu apsižvalgyti. Galiu psichologiškai ištverti pokerio žaidimą, netgi matyti, kas blefuoja ir kas ne, bet žinau, kad tai – ne man. Man baisu, kai azartiški žmonės nebeskiria fantazijos nuo realybės. Nepatinka ir tai, kad žaidėjo gyvenimas visiškai priklauso nuo fortūnos: turbūt sunku įsivaizduoti nepatikimesnę garantiją... Gerai, jei žmogus turi kokį nors kitą užsiėmimą – verslą ar samdomą darbą, kuris užtikrina duonos kąsnį. Bet jei užsiima vien žaidimu ir lošia iš savo gyvenimo – aš to nesuprantu.

Sakyk, su kuo tenka susitaikyti lošiko merginai?

Asmeninės patirties aš neturiu: neteko artimai bendrauti su žmogumi, kuris būtų tik lošikas ir neturėtų jokios kitos veiklos. Tonis lošia elitiniuose turnyruose, bet didesnę dalį laiko yra užsiėmęs verslo reikalais. Neabejoju: jo praeityje tikriausiai yra buvę momentų, kurių jo gyvenimo draugė neištvėrė... Manau, tikri lošikai merginų neturi: pasitaiko įsimylėjimų, vienkartinių santykių, bet šeimos – ne.

Ar pati kada pagalvoji apie naujos šeimos kūrimą?

Kas mane tokią ims (juokiasi). Po skyrybų dar nelabai noriu galvoti apie santuoką. Vaikų turiu pilną studiją, taigi kol kas neturiu teisės į nuosavus... Žinoma, noriu vaikų – būčiau nenormali moteris, jeigu nenorėčiau. Bet – šiek tiek vėliau. Pati sau pažadėjau: tegul praeina bent pusmetis, o tada žiūrėsime.

Tai tu – laisva ar ne?

Nežinau, kaip tai apibrėžti... Gal vis dėlto tiksliau sakyti, kad aš – laisva. Daug kas mano, jog esu su Antanu, piešia man gražius ateities planus... Kai vakarėlyje susipažįstu su žmonėmis, dažnai išgirstu: „Oi, su tavimi turbūt geriau nesikalbėti, nes Antanas supyks...“ Visiems viskas aišku (šypteli). Bet man – ne.

Ar tavo finansinė padėtis bent kiek priklauso nuo jo?

Ne.

Taigi net jei gražūs jūsų santykiai iširtų, tavo verslas dėl to nesugriūtų?

Tikrai ne. Antanas – iš tokių draugų, kurie yra šalia nepriklausomai nuo to, ar man gerai, ar blogai. Jei blogai – jis padės, jei gerai – pasidžiaugs kartu. Jis tik rekomendavo studijos patalpas, bet tikrai man jos nenupirko ir nepadovanojo, kaip visi kalba. Aišku, jis pataria, į ką kreiptis remonto ar juridiniais klausimais. Dažnai jam skambinu: „Kaip manai, ką man daryti?“ Jis – labai patyręs ir savo patirtimi negaili dalytis. Bet finansinės pagalbos nenoriu, nes tuomet tapčiau nuo jo priklausoma.

O ko jam reikia iš tavęs, kaip draugės?

Malonaus paprasto bendravimo. Manau, tokiems žmonėms kaip Tonis sudėtinga atskirti, kas su jais bendrauja dėl nuoširdžios draugystės, o kas – tik dėl naudos. Daugybė žmonių jame mato tik milijonierių – mažai kas stengiasi įžvelgti paprastą žmogų. O mes susidraugavome šokių salėje, kuri puikiai atskleidžia kiekvieno žmogaus charakterį. Jam patinka, kad moku jo klausytis, o man patinka, kad jis – stiprus, protingas žmogus, turintis savo siekių, o ne turtingas lepūnėlis, kuriam jau viskas atsibodę ir nebeįdomu.

Gyvenimas su juo gali atrodyti gražus kaip paveikslėlis...

Nesu tuo tikra. Kai jis linksminasi, ilsisi, keliauja po tolimus kraštus, žinoma, malonu tuo dalytis, bet yra ir kita gyvenimo pusė. Visi žaidėjai vienąkart išlošia, o kitą – pralošia. Sakoma, maži pinigai – mažos problemos, o kai pinigai dideli, ir problemos – didelės. Daug žmonių aplink Tonį būriuojasi tik tuomet, kai jam gerai sekasi, ir maža tų, kurie lieka šalia, kai kas nors nepasiseka... Bet čia jau jo reikalas, pagal kokias taisykles gyvenime žaisti.

Tu keli savo kartelę?

Aplink jį labai daug moterų, kurios tikrąja žodžio prasme krinta jam po kojomis. Bet aš tikrai nebūsiu viena iš jų. Man jis įdomus kaip žmogus, o ne kaip milijonierius. Niekas negalėtų apkaltinti, kad esu su juo tik dėl pinigų: pirma – aš nesu su juo, antra – pati turiu darbą, turiu ką veikti ir iš ko gyventi. Gražų ir puošnų gyvenimą jau daugybę kartų mačiau – manęs jis nebeapakina. Ne tai yra svarbiausia.

Kaip supratau, vis dar gyveni viena...

Gyvenu viena nuomojamame bute Verkių parke. Balkonas išeina į mišką, viskas gražu, bet vis dažniau pagalvoju, kad jau noriu nuosavo namo. Aš užaugau name, daugiabučiai man nelabai patinka. Šiandieninis gyvenimo tempas toks, kad namo grįžtu tik nakvoti, bet kai viskas aprims, planuosiu namą.

Tačiau namą juk statysi ne viena?

Ne, žinoma, kam man vienai tas namas?.. Name turi skambėti vaikų juokas. Todėl pagyvensime – pamatysime...