Karina Krysko-Skambinė: „Aš visai galėčiau būti tik namų moterimi...“ (papildyta balandžio 7 d.)

Kelintą dieną po gimdymo suvokei, kad rankose laikai savo vaiką, kad dabar – viskas kitaip?

Aš ir dabar kartais pasižiūriu į Majų ir pagaunu save galvojančią: „Aš mama? Čia mano sūnus? Taip, čia mano sūnus. Aš mama. Aha...“ Man mama vis primena: „Čia – tavo sūnus. Tavo...“ Labai keistai skamba. Turbūt kai Majus net pašauks „mama“, vis tiek dar netikėsiu...

Pameni, kaip grupės merginos Ingrida Martinkėnaitė ar vėliau Goda Alijeva pasakodavo apie savo vaikus ir gyvenimo pokyčius? Ar apskritai jų klausydavaisi? Juk savų vaikų neturinčias moteris kalbos apie svetimus mažai jaudina.

Visai įdomu būdavo klausytis pasakojimų apie kolegių ar draugių vaikus, bet vis tiek priimdavai viską tarsi per atstumą, iš toliau. Žinojau, kad vaikams būsiu subrendusi ir pasiruošusi tik artėdama prie trisdešimties. Neklydau: jaučiuosi nemažai nuveikusi, daug kur buvusi, prisilaksčiusi. Atėjo nusiraminimas. Man patinka stengtis, kad namai būtų tvarkingi, kad valgyti būtų paruošta, kad Majus būtų švarus, pamaitintas.

Aš visai galėčiau būti tik namų moterimi. Mano toks charakteris, kad prie visko galiu prisitaikyti. Juo labiau kad su Majumi – įdomu, jis kasdien keičiasi, kasdien kitoks. Kai pradės šnekėti, vėl bus kitaip, su juo galėsime žaisti, piešti... Oi, kiek daug veiksmo dar laukia! Būtų galima tik vaikams save skirti...

Bet...

Manau, vis tiek reikia turėti kokios nors veiklos. Kartais būna, kad moteris sėdi su vaiku ir graužiasi: „Galėčiau tą ir tą padaryti... kaip gaila, kad neišeina...“ Užsigrūzinusi, depresuoja, nei pati nuotaikos turi, nei su vaiku bendrauti sekasi... Gal tada geriau eiti į darbą, kad išsikrautum, kad gyventum su užsidegimu ir patenkinta grįžtum vakare namo pas šeimą.

Būtent todėl tapai naujos laidos vedėja ar neseniai, per M.A.M.A. apdovanojimus, lipai į sceną? Kas tave veja į viešumą?

Turbūt veiklos stygius. Scenoje, televizijoje ji – kitokia nei namuose. Pamenu, sūnui gimus, porą mėnesių tikrai kojos iš namų nekėliau. Ir stebėdavausi, kodėl į svečius atvažiavę draugai vis kalbėdavo, kaip Majus paaugo, kaip pasikeitė... Man jis atrodė toks pats kaip nuo gimimo. O tada kelioms valandoms išvažiavau į M.A.M.A. apdovanojimus. Grįžtu ir negaliu savo akimis patikėti: sūnus toks didelis ir pasikeitęs!

Kai Goda pagimdė ir po keturių mėnesių paskelbė, kad grįžta į grupę, bent turėjo kur grįžti. Grupės „69 danguje“ nebėra. Kur grįši tu?

Dėl grupės daug kas priklauso nuo manęs. Jeigu aš nutarčiau: „Užsisėdėjau, noriu į sceną“, tada galėtume susėsti ir spręsti, ką darom toliau. O kalbant apie muziką apskritai – pasiūlymų aš turiu su kaupu. Ir vienai dainuoti, ir su kuo nors... Tačiau kol kas yra tik minčių, bet ne konkrečių planų. Kai pajusiu, kad viskas, jau galiu, tada tai ir įvyks. Kol kas žinau, kad jeigu stačia galva nersiu į darbus, mano laiką pavogs kiti. O aš dabar labiausiai jį noriu skirti Majui.

Merginos tavęs nespaudžia grįžti?

Tikrai ne. Mums visoms naudinga ši pertrauka. Aš ją vadinu „pertrauka su daugtaškiu“, nes neaišku, kiek truks.

Sako, kad ištekėjusios, vaikų susilaukusios merginos tampa nebeįdomios gerbėjoms...

Manau, tai prodiuserių prasimanymai ir sugalvotos frazės „senos tarkos“... Aišku, visiems labiau imponuoja jaunos, gražios, netekėjusios. Jų ir tikslas konkretus – privilioti klausytoją. Natūralu, kad ištekėjusios dainininkės jau neatrodo tokios prieinamos, pasiekiamos. Šou verslo esme tebelaikomas viliojimo menas. Bet viliojimo laikas ateina ir praeina, o muzika lieka. Ir kai sako, kad dainininkės akys nebespindi, – netiesa. Jos spindi kitaip – užtikrintumu, stiprybe. Tiesiog po vedybų ir vaikų gimimo dainininkė vėl turi rasti savo vietą muzikos pasaulyje, savo nišą. O jeigu ištekėjusi – nereiškia, kad scenoje negali flirtuoti ir žybčioti akimis. Svarbu, kaip tavo antroji pusė į tai reaguoja...

Na, ir kaip Saulius į tai nusiteikęs reaguoti?

Kad mes abu pričiuožę (juokiasi)! Akivaizdu vien į mūsų vestuves pažiūrėjus... Beje, apie vestuves. Man taip pikta, kai kas nors dar iki šiol pasvarsto: „Kaip čia Saulius taip ilgai tempė? Vargšė Karina... pakutinę dieną paėmė į žmonas...“ Nei aš vargšė, nei ką. Visame tame vestuvių procese stabdis buvau tik aš. Man atrodė, jeigu mes gyvename kartu tiek laiko ir neišsiskyrėme, tai parodo daugiau nei žiedas ant piršto.

Tai darbai spaudė, tai laiko nebuvo, tai pirmus nėštumo mėnesius blogai jaučiausi – ne vestuvės man rūpėjo. Ir apskritai tuokėmės tik tam, kad paskui visus formalumus paprasčiau būtų tvarkyti. Ir datą išsirinkome, kad iki gimdymo dar liktų laiko. O Majus susitvarkė, kaip norėjo: dešimt dienų anksčiau, nei mes planavome, atėjo (juokiasi). Tą patį vakarą, kai susituokėme.

Seniai su Sauliumi planavote vaiką ar Majus – netyčiukas?

Su Sauliumi mes – jau penkti metai. Apie vaikus kalbėjome labai seniai, bet planuoti ėmėme, kai man pradėjo eiti dvidešimt septinti, aštunti, devinti metai: jau reikia reikia... Gal kitiems paprasčiau – atsiranda kūdikis, ir viskas. O man susilaukti pirmo vaiko buvo labai atsakingas žingsnis, kad jam ryžčiausi, reikėjo tikrai susikaupti, apmąstyti. Gal ir mano darbas turėjo daug įtakos: nuolat leki, skubi... atrodo, tuoj tuoj atsiras to laisvo laiko... na, gal kitą mėnesį, gal po Naujųjų metų... gal... O paskui žiūri, kad jau seniai nebe aštuoniolika... Kai sukako dvidešimt devyneri, rimtai susimąsčiau. Drąsiai dabar galiu pasakyti, kad Majus – planuotas ir lauktas.

Tai koks dabar tavo dienos ritmas?

Atsikeli, kai Majus pabunda. Pamaitini, aprengi. Kai užmiega, tada tvarkaisi, valgai, mankštiniesi... Nebėra taip, kaip anksčiau: atsikeli kokią dvyliktą dienos, slampinėji po namus, lėtai sugalvoji, ką pusryčiams valgysi, teliką įsijungi pažiūrėti... O būna, jeigu iš koncerto grįžai paryčiais, miegi ir iki dviejų dienos... Dabar nebesinori naktimis bastytis, net anksčiau eiti miegoti įpratau. Nes pačiai norisi anksčiau pabusti, kad galėčiau daugiau pabendrauti su sūnumi. Šiandien, va, kėlėmės septintą ryto.

Atrodo, dabar – dar mažiau turiu laisvalaikio, bet susisuku ir viską padarau, viską spėju. Tik kartais apima toks jausmas, kad aš vienintelė sukuosi, o visi aplink sėdi ir nieko nedaro (juokiasi).

Tave pažįsta kaip spindinčią gražuolę iš scenos. O kokia tu dabar namuose: galva neplauta, chalatas nutįsęs?..

Būna ir taip (juokiasi). Būna, atsikeli, įsisupi į chalatą, pamaitini Majų, nuprausi, perrengi, užmigdai. „Dar nepersirengsiu, tik kavos išgersiu...“ – pagalvoji... Pasižiūri, kad visą dieną su tuo chalatu, susivėlusi ir pravaikščiojai. Tačiau kartais ir tokiai jaustis visai smagu. Negali būti visą laiką tarsi ką tik nuo scenos nulipusi.

Aha, grįžta Saulius namo ir sako: „Apsileidai, žmon...“

Nepergyvenkite, ir Saulius kartais taip atrodo (kvatoja)...

Sakyk, o motinystės instinktas pabunda iškart, vos tik susilauki kūdikio?

Tikrai daug ką žinai, darai tiesiog iš nuojautos. Būna, palieku Sauliui, grįžtu ir jau matau – Majaus akytės raudonos. Jis galėjo pravirkti ir dėl to, kad alkanas. Bet iš kažkur žinau, kad ne valgyti, o miegoti nori. Pati nesuprantu, iš kur tas jausmas. Arba miega Majus lauke, o aš staiga išgirstu kažkokį vidinį balsą, kad reikia vežimą įsistumti namo. Žiūriu, po akimirkos oras ima keistis, ir vaiko nosytė šaltoka... Tarsi jaustum, ką reikia daryti.

Seneliai, giminaičiai nesikiša su patarimais ir pamokymais, kaip auginti sūnų?

Nesikiša, bet savo nuomonę išsako. Aš mandagiai išklausau (juokiasi). Bet tikrai nė vieni tėvai neaiškina: „Mūsų laikais buvo taip, todėl daryti reikia, va, taip...“ Be to, abi mūsų močiutės labai šiuolaikiškos. Sauliaus mamai Majus – apskritai pirmas anūkas. Mano mamai – trečias, bet sesers vaikai dabar gyvena ne Lietuvoje ir jie jau gerokai didesni. Todėl abi močiutės, kai reikia, mielai pabūna su Majumi. Auklių pagalbos nelabai ir reikia.

Bet būtų auklė – kiek laisvės turėtum!

Kad aš dabar nežinočiau, ką su ta laisve daryti... Kita vertus, man jos tikrai netrūksta. Mes dabar visur su Majumi kartu: jis ir mašinoje pamiega, visai neverkia kitiems žmonėms ant rankų, jokių isterijų nekelia, mėgsta bendrauti, smalsiai apžiūrinėja tetas ir daug šypsosi.

Atradai savyje savybių, kurių nė nemanei esant?

Kai laukiausi, pastebėjau, kad labai arši tapau: jeigu kas nors neteisingai pasakydavo ar padarydavo, kone puldavau už tiesą kovoti. Kumščiu į stalą (juokiasi)... Ir Sauliui, pamenu, kartą kažką užsispyrusi aiškinau, įrodinėjau... O dabar jaučiu, jog grįžo vidinė ramybė ir žinojimas, kad viskas gerai, kad viską spėsiu ir viskas seksis. Kad ir toks pavyzdys: ne kartą girdėjau, jog dainininkės bijo gimdyti, kad po ilgesnės pertraukos pramogų pasaulis jas pamirš, nebekvies koncertuoti... Aš tokios baimės neturiu. Tikiu, kad kaip nusiteiksi, taip ir bus.

Ir niekada per šitą laiką nebuvo apėmusi depresinė nuotaika?

Tikrai nebuvo jokių pogimdyvinių depresijų. Vienintelis dalykas, kurio neišvengiau, – irzlumas. Gal būna natūralus pervargimas, kol įeini į naują ritmą. Būdavo, kas nors ko nors nepadaro ar Majus pravirksta ir negali jo nuraminti, nes nerandi priežasties, tada tikrai toks nervas sukyla. Tuo momentu geriau vaiką atiduoti į kitas rankas ir nusiraminti.

Kaip tas tavo irzlumo bangas Saulius atlaikydavo?

Jis viską puikiai suprato ir nė vieno blogo žodžio nepasakė. Jeigu man trumpam kur nors reikia išvažiuoti, Saulius kuo puikiausiai susitvarko. Nors, aišku, kiekvienai mamai atrodo, kad niekas geriau už ją nei sauskelnių nepakeis, nei nepamigdys... Bet tramdau save, žinau, jog reikia leisti ir tėčiui būti tėčiu.

Gimus Majui, net mūsų su Sauliumi bendravimas pasikeitė. Dabar, jeigu dėl ko nors susiginčijame, stengiamės nekelti balso, nesibarti, nes yra trečias – mažas žmogelis, kuris sugers visas neigiamas emocijas. Abu juokiamės, kai sakau: „Pamilau kitą vyrą ir miegu su juo. Jis – mano idealas.“

O dar po kokių ketverių penkerių metų norėčiau ir mergaitės. Tik – ne dabar. Esu girdėjusi: „Pagimdysiu ir vienu ypu atsikankinsiu...“ O kam kankintis? Aš noriu džiaugtis motinyste. Mama pasakojo, kaip jai buvo sunku auginti mus su sese. Tarp mūsų – vos dvejų metų skirtumas. Dabar šeima rūpintis kur kas lengviau, nes po ranka – įvairiausia technika, daugybė pagalbos. Tačiau antro vaiko gimimą vis tiek norėčiau suplanuoti. Kad šeima, vaikai netaptų kančia, nuo kurios norisi kuo greičiau sprukti iš namų.

Dabar mėgaujuosi kiekviena akimirka. Majus dar nieko nesupranta, bet kai būname dviese kambaryje, aš nuolat šneku su juo: ką nors pasakoju, rodau, tiesiog kalbu bet ką... Žinote, dabar labai aiškiai suvokiu, kad esu nebe viena. Ir sėdėti, depresuoti „aš viena, niekam nereikalinga“ tikrai niekada negalėsiu. Aš esu labai reikalinga.