Karina Krysko-Skambinė: „Koncertai praeina, o šeima lieka“ (papildyta vasario 23 d.)
Mažasis Majus bėgioja po namus ir vis atitempia parodyti kokį naują rastą žaislą. „Kai ateina svečių, jo nuotaika labai pagerėja“, – šypsodamasi sūnaus išdaigas stebi dainininkė Karina Krysko-Skambinė (31). Jos plaukai po vakarykštės fotosesijos vis dar surišti į prašmatnų kuodą, naminis sportinis drabužis neslepia dailaus manikiūro. „Taip ir gyvenu: kurį laiką pabūnu tik mama ir namų šeimininke, tada išsiruošiu į sceną, susišukuoju, pasidažau, pasijuntu gražia moterimi... Ir vėl grįžtu namo toliau būti mama ir namų šeimininke“, – šypsosi ji. Tokia yra šiandieninė Karinos laimės formulė.
Tavo Majui – metukai ir trys mėnesiai. Tuos metus gyvenai ramiai?
Tiesą sakant, ramiai gyvenau gal tik kokius tris mėnesius po gimdymo: sėdėjau užsidariusi namie su kūdikiu, net į parduotuvę nėjau, nes tiesiog nesinorėjo. Mamos vaidmuo man absoliučiai naujas – norėjau ramiai, niekieno netrukdoma su juo apsiprasti. Kitos jaunos mamytės pirmuosius vaiko mėnesius prisimena kaip sunkiausią gyvenimo etapą, o man nebuvo sunku, tik keista: kas čia atsitiko? Kas čia toks atsirado mūsų namuose, mūsų lovoje, mūsų gyvenime?.. Nejaugi aš – jau mama?!
Anksčiau viskas mano gyvenime vykdavo vėlai: vėlai išsiruošdavau iš namų, vėlai koncertuodavau, miegoti eidavau vėlai arba labai anksti, kitą dieną miegodavau iki antros popiet... Anksti keltis būdavo didžiausia kančia. Ir visada sakydavau: „Atsiras vaikų, reikės – ir kelsiuosi.“ Dabar taip ir yra. Buvo naktų, kai Majui skaudėjo pilvuką ir jis nemiegojo iki pat ryto: tada jau suprasdavau, kad esu pervargusi, dėl to pernelyg jautriai į viską reaguoju, ir vaikas dar labiau nerimauja... Tuomet stengdavausi jį atiduoti į kitas rankas, ir viskas vėl susitvarkydavo.
Gerai, kai aplink yra tų paslaugių rankų, kurios vaiką paimtų...
Man labai pasisekė: abi močiutės – dirbančios moterys, bet noriai mums padeda. Sauliaus mama pirmą kartą tapo močiute, tad jai tai – didžiulis džiaugsmas. Mano mama – jau trečią, bet sesers vaikai gerokai ūgtelėję, mažylių mūsų šeimoje ilgai nebuvo, ir ji jų pasiilgo. Būna, paskambina: „Žinai, labai pasiilgau savo anūko – sėdu į traukinį ir atvažiuoju.“ Ir atvažiuoja. Piktnaudžiauti jų gerumu nesinori, bet kai yra noro ir galimybių – malonu ir mums, ir joms.
Taigi tris mėnesius pratinaisi prie naujojo vaidmens, buvai tik mama, o paskui vėl pasiilgai scenos bruzdesio?
Vasarą su grupės „69 danguje“ merginomis praleidome pajūryje: visos kartu su vaikais gyvenome viename dideliame name Karklėje, dienas leidome paplūdimyje, vakarais koncertavome. Klaipėdoje buvome susiradusios puikią auklę – kol būdavome scenoje, ji prižiūrėdavo vaikus. Tai buvo tarsi atostogos „viskas įskaičiuota“: ir vaikai gerai auga, ir mes dėmesio dozę gauname, ir pinigų užsidirbame. Žinoma, ne visada buvo lengva, bet malonumo patyrėme kur kas daugiau nei sunkumų.
Kai visos tapote mamomis, kas nors pasikeitė?
Kai Ingrida pirmoji pagimdė, mūsų trijulė apie motinystę dar nė minčių neturėjo. Ingridai buvo sunkiausia: niekas nenorėjo su ja šnekėtis apie kūdikio auginimą, niekas nesiklausė pasakojimų, ką padarė ir ko nepadarė jos vaikas. Vėliau, kai pasigimdė Goda, jau ėmė rastis bendrų kalbų. Kai pagimdžiau ir aš, nuskriausta pasijuto Nijolė. Kai mes trys, sukišusios nosis, plepėdavome apie vaikus, ji griebdavosi už galvos: „Kiek galima kalbėti apie tą patį?..“ O dabar jau viskas gerai, visoms ta tema miela ir suprantama (šypsosi). Gyvenant kartu tris mėnesius, išryškėja visi charakterio bruožai.
Šeimininkauti nori visos, o virtuvė – tik viena: tai vyrai atvažiuoja, tai tėvai, niekada nėra ramybės. Bet tolerantiškai viską ištvėrėme: juk pažįstame viena kitą kaip nuluptas, žinome, kada nusileisti, kada patylėti, o kada ir griežtesnį žodį pasakyti. Per tą vasarą pasijutome labai artimos. Artėjant rudeniui, koncertų organizatoriai pasiūlė: „Mergaitės, tik neišsilakstykite, lauksime jūsų ir kitąmet.“ Tada tik trūkčiojome pečiais: Nijolė dar nebuvo pagimdžiusi, nežinojome, kaip mums gyvenimas susiklostys. Bet viskas klostosi puikiai ir pačios jaučiame, kad jau imame laukti kitos smagios darbingos vasaros, kai visos drauge auginsime vaikus, o vakarais koncertuosime. Ir vaikai, bendraudami vieni su kitais, patobulėja, ir mes, mamos, patobulėjame...
O scena tau labai svarbi? Per vasarą supratai, kad tau tikrai jos reikia?
Reikia. Visada reikėjo... Žinojau: kai nebeliks „69 danguje“, vis tiek stengsiuosi išlikti scenoje. O pasiūlymų visada buvo ir, viliuosi, bus. Majui buvo vos keli mėnesiai, kai man pasiūlė kurti projektą su didžėjais: jie groja šokių muziką, o aš dainuoju. Jau turėjome keletą sėkmingų pasirodymų klubuose. Buvo ir labai smagus projektas „Džiaze tik merginos“, įvairių laidų filmavimai... Tačiau pagrindinis mano darbas – būti namuose su vaiku, bent jau kol kas, todėl ne vieno projekto teko ir atsisakyti. Vasaros pabaigoje siūlė dalyvauti „Muzikinėje kaukėje“, bet po vasaros norėjosi atsigauti, pabūti namie, be to, Majus buvo tik pradėjęs vaikščioti, jam reikėjo dėmesio. O dabar jis jau gana savarankiškas, nebe toks bejėgis mažylis kaip anksčiau.
Kaip įsitraukei į naująjį LRT televizijos projektą „Auksinis balsas“?
Kai pasiūlė, pamaniau – kodėl gi ne: vaikas ūgtelėjęs, aš turiu laisvo laiko, o tai – rimtas, kokybiškas projektas. Jis verčia mane pasitempti, neužsisėdėti namie. Laidoje jaučiuosi labai smagiai: kolektyvas geras, visi pažįstami, visi – profesionalai. Smagu dainuoti su gerais muzikantais, gyvu orkestru. Nesakau, kad tai vyksta pirmą kartą mano gyvenime: esu prisilietusi prie klasikinio džiazo standartų, net operos esu ragavusi – kai kažkada vieno žurnalo buvau išrinkta jauna-žavia-veiklia, manęs paprašė su Deiviu Norvilu padainuoti „Time to Say Goodbye“. Atsukus laiką atgal, gal ir atrodytų šiek tiek juokinga... Kita vertus, nebuvo taip blogai (juokiasi).
Kai reikia išvykti iš namų ir užlipti į koncertinę sceną, ar tu sugebi greitai persikūnyti – iš pyragus kepančios mamos ir namų šeimininkės tapti ta seksualiąja Karina, blizgančia tviskančia atlikėja, pakerinčia publiką?
Betgi visada taip buvo – ir prieš tai, kai tapau mama. Namuose esu visiškai kitokia nei scenoje: labai paprasta, be makiažo, su treningiukais ir šlepetėmis... Su prilipdytomis blakstienomis ir trumpu sijonėliu po namus tikrai nevaikštau. Bet scenoje tampu visai kita moterimi. Tomis minutėmis, kai joje stoviu, negalvoju nei apie pyragus, nei apie pieno buteliukus – namų šeimininkė su šlepetėmis tuomet kažkur dingsta. Bet vos koncertas baigiasi – ir mintys vėl grįžta pas Majų: kaip jis ten? Ar palikau užtektinai pienuko? Ar jį kas nors pašildė? Ech, jau tos dainuojančios mamytės...
Ilgai pati maitinai sūnų?
Metus ir du mėnesius. Būčiau maitinusi dar ilgiau, bet vyrukas vieną gražią dieną pats atsisakė krūties. Iš vienos pusės – gaila, nes mudu galėjome ilgiau tuo ryšiu pasidžiaugti, kita vertus – gerai, kad dėl nujunkymo nekilo jokių problemų. Manau, kai kurie motiniški dalykai tarsi užprogramuojami: kai besilaukiančios moterys įsikalba, kad neturės pieno, tai ir neturi, o jei apsisprendžia – maitins kūdikį iki metų, tai ir maitina iki metų ar dar ilgiau. Ir aš pasiryžau: maitinsiu metus, nors daugelis aplinkinių atkalbinėjo: „Ko čia vargsti, bernas jau didelis...“
O koks jau ten vargas? Suderinti koncertus su maitinimais – labai lengva: jei matai, kad dėl koncerto praleisi vieną maitinimą, užšaldai vaikui pienuko, ir tiek. Tuo metu, kai maitinau, manyje tarsi gaminosi laimės hormonas – viskas aplink gėlėmis žydėjo, pasaulį mačiau naujomis akimis... Nors ir nelengva buvo – Saulius į Karklę dažnai negalėjo privažinėti, prižiūrėjau vaiką viena, pasitaikė ir stresų, ir ligų – tačiau vis tiek jaučiausi laiminga. Kai nustojau maitinti, net išsigandau: kas man nutiko? Kodėl nėra nuotaikos?.. Bet paskui apsipratau, ir liūdesys praėjo.
Filmavimai, scena, širdžiai mieli darbai tą liūdesį juk irgi padeda prablaškyti?
Projekto filmavimų grafikas – puikus: kas dvi savaites nufilmuojame po dvi laidas. Man tai idealu: po filmavimo atsipalaiduoju, dieną ar dvi negalvoju apie jokius darbus, o paskui pradedu mąstyti apie kitą pasirodymą, ruoštis, repetuoti. Kurį laiką būnu tik mama ir namų šeimininke, tada nuvažiuoju į Vilnių, sublizgu, padainuoju ir – vėl grįžtu į namus būti mama...
Kaip dabar atrodo tavo įprasta diena?
Atsikeliu nelabai anksti – apie devintą, o toliau viskas priklauso nuo mažo žmogučio: jį reikia pamaitinti, su juo pažaisti, pašokti, padainuoti, kol jis miega – susitvarkyti, šeimai vakarienę paruošti... Nesu labai pedantiška, leidžiu sau kūrybiškų nukrypimų. Anksčiau valgį ruošdavau tik tuomet, kai apimdavo nuotaika, o dabar gaminu kasdien: mažajam vyrui įtikti lengviau, nes jis valgo viską, didysis gal išrankesnis (šypteli), košės jam – ne maistas, bet nieko, įtinku ir jam. Diena prabėga labai greitai. Kai mažasis nueina miegoti, turiu kelias valandas visiškai laisvo laiko – tada jau mėgaujuosi: tai kokį filmą su Sauliumi pažiūrime, tai ką nors paskaitau. Pirmame namo aukšte turiu visas sąlygas padirbėti, parepetuoti, jei reikia.
Saulius – geras vyras ir tėtis?
Oi, kiekviena galėtų tokio pavydėti (šypteli). Draugės stebisi: „Jis pabūna vienas su vaiku? Tai tau gerai...“ Man iš tiesų gerai. Aišku, jis turi darbų: kol aš auginu vaiką, mudviejų įkurtos „Žvaigždžių mokyklos“ rūpesčiai daugiausia krinta jam ant pečių. Mokyklos filialai veikia daugelyje Lietuvos miestų, dabar planuojame su bendraminčiais atidaryti filialą ir Anglijoje, nedideliame miestelyje prie Londono. Svajojame ir apie mokyklėlę Čikagoje. Kovą mūsų mokykloje vyks svarbios varžybos, tad savaitę iki jų Sauliaus nejudinsiu – jei labai reikės pagalbos, šauksiuosi močiučių. Bet šiaip mane į filmavimus jis išleidžia neburbėdamas, pabūna vienas su vaiku kad ir dvi dienas, padaro viską taip, kaip reikia... Jis labai norėjo vaiko. Taigi dabar ir džiaugiasi...
Vadinasi, jis ne iš tų vyrų, kurie žmonas laikytų uždarytas namie ir sakytų: „Prisibuvai žvaigžde, užteks, eik kepti kotletų“?
Jis juk iš daugmaž tos pačios srities – daug metų šokęs, pažinęs sceną, važinėjęs po pasaulį. Jam tai natūralu, todėl ir mano veikla visiškai suprantama. Aš savo ruožtu irgi jo nespaudžiu: kategoriškai neliepiu vien sėdėti namie ir padėti man auginti vaiką. Jeigu Saulius nori kur nors išeiti su draugais, o aš negaliu ar jaučiuosi pavargusi – išleidžiu pasižmonėti ir vieną.
Tau patinka gyventi Palemone?
Čia labai ramu. Retai susiruošiu į Kauno centrą – viskas, ko man reikia, yra čia. Vasarą čia labai gražu: marios, miškas, lakštingalos gieda... Vaiką migdau lauke. Miegoti čia gera – taip tylu, kad net pasigendi kokio nors garso, prabundi nebent nuo paukščiukų čirškimo. Atpratau nuo didmiesčio garsų: kai nuvažiuoju pas mamą į Vilniaus centrą, net užmigti nebegaliu nuo ūžiančių mašinų.
Kaimynai į tave tikriausiai žvelgia kaip į didžiausią žvaigždę? Stebi kiekvieną tavo žingsnį?
Kad nepastebėjau (juokiasi). Aišku, visi žino, kas mes. Ir mūsų namą čia kiekvienas parodytų... Visi labai geranoriški: jei šaldytuvas staiga ištuštėja ir užpuola alkis, tereikia paskambinti picų kepyklėlės šeimininkui – ir pietūs jau ant stalo. Kaimynas žvejoja, vasarą pavaišina sugauta žuvimi... Geri čia žmonės.
Nepasiilgsti to laikotarpio, kai judu su Sauliumi čia gyvenote vieni, statėtės namą, džiaugėtės tik vienas kitu ir neturėjote jokių tėvystės rūpesčių?
Žinai – ne. Kažkada susimąsčiau: kaip dabar būtų, jei nebūtų Majaus?.. Negerai! Aš to net nebeįsivaizduoju. Žinoma, buvo lengviau, kai buvau pati sau šeimininkė, šaudavo į galvą – bet kur išvažiuodavau ar išskrisdavau... Dabar esu atsakinga už mažą žmogų, bet man patinka ta atsakomybė: ji kur kas labiau sustygavo mano gyvenimą nei nuolatinis blaškymasis. Smagu pabūti žvaigžde, bet koncertai eina ir praeina, o šeima lieka. Nieko nesigailiu, džiaugiuosi, kad gyvenimas taip susiklostė – kaip buvo, taip ir turėjo būti.
Anksčiau, kol nebuvai mama, nugalėdavai visuose rinkimuose, kokie tik Lietuvoje vykdavo: seksualiausių merginų, patraukliausių įžymybių... Nepajutai tuštumos, kai viso to nebeliko?
Nepajutau – gal todėl, kad jau buvau pasiekusi visus įmanomus titulus (juokiasi). Man to užteko. Nesijaučiu nei pasenusi, nei nužengusi nuo pjedestalo. Tik per koncertus ir fotosesijas pastebiu, kad iš manęs jau daro tetą, subrendusią moterį, ponią, nors viduje dar jaučiuosi mergaičiukė... Taigi prašau – dar nedarykite iš manęs ponios (juokiasi)! Galiausiai – juk vis dar galiu dalyvauti, pavyzdžiui, seksualiausių mamyčių rinkimuose...
O antro vaikelio judu su Sauliumi jau norėtumėte?
Žinoma, norėtume. Keistas dalykas: atsiradus vaikui, mudu sutariame geriau negu anksčiau, nes kūdikis mus suvienijo, abu pasijutome už jį atsakingi. Gimdymas ir vaiko auginimas buvo gana lengvi, manęs jie neišgąsdino. Tiesa, nenorėčiau, kad antras vaikelis atsirastų tuojau pat – pametinukų idėja manęs nežavi, posakis „Atsikankinsiu vienu ypu“ – irgi ne... Ne kankintis aš noriu, o džiaugtis. Bet labai ilgai laukti irgi neketinu: jei tik bus lemta, mielai tapsiu dainuojančia dviejų vaikų mamyte.