Kariuomenėje nardytoja dirbanti Ieva Želvytė: „Esu karė, bet pirmiausia – moteris“

Stiprūs Povandeninių veiksmų komandos narai ir mergina tarp jų. Ar, pasakiusi, kuo užsiimate, iš aplinkinių dažnai išgirstate nuostabą?

Taip, žinoma, išgirstu. Vieni žavisi ir palaiko mane, kiti kritikuoja. Vis dėlto žinau, kad niekada nekritikuos darantys už mane daugiau. Stengiuosi lygiuotis į žmones, kuriuos laikau herojais, ir leidžiu plūstis, smerkti mane tiems, kuriems nuo to tampa lengviau. Visgi, manau, paslapčia ir didžiausi kritikai nusišypso, žvelgdami į mano veiklą iš šalies. Juk nieko blogo nedarau. Tik kažką neįprasto, kas laužo visuomenėje nusistovėjusius stereotipus. Vien tai, kad tarnauju kariuomenėje, jau daugeliui neįprasta. Mūsų tauta dar nepajėgi to suprasti.

O kada pirmą kartą išgirdote apie Povandeninių veiksmų komandos narus?

Pirmoji pažintis įvyko prieš ketverius metus. Pamenu, budėjau dalinyje ir į elektroninį paštą įkrito laiškutis apie atranką. Buvo ieškoma komandos nario. Suintrigavo. Visą naktį iki pat aušros skaičiau apie Povandeninių veiksmų komandą. Ryte jau buvau apsisprendusi, kad noriu būti viena jos narių.

Kuo jus patraukė nardymas? Gal juo žavėjotės nuo vaikystės?

Žavėjausi vandeniu, jūros gelme. Mane viliojo nežinomybė. Galbūt tėvai skaitė man per daug pasakų (juokiasi). Nors, sakoma, kad pasakų per daug nebūna. Patikėjau, kad jeigu nori, gali viską. O aš norėjau patekti tarp narų. Ir Neptūnas man šypsojosi – per nardymo pratybas visada mane pasaugodavo, atsiųsdavo gerą orą, priglausdavo toje gelmėje. Būdama po vandeniu suprasdavau, kad oras – tai niekas ir viskas, kad vanduo, kurio gali pasisemti rieškučiomis, gali tave ir pražudyti. Bet manęs tai vis tiek neatbaidė nuo gelmės. Galbūt dažnai žmones traukia tai, kas baugu.

Ar narų kasdienybė pasirodė tokia, kokią ir įsivaizdavote? Papasakokite, kokį kelią teko nueiti, kol atsidūrėte šioje vietoje?

Tai paslaptingas dalinys. Nėra daug straipsnių apie šių narų veiklą, nėra filmų ar knygų. Kai vaizduotei nėra už ko užsikabinti, tai sunku kažką ir įsivaizduoti. Į šį dalinį ėjau kaip angliakasys, leisdamasis į šachtą. Tamsu ir nežinai, ko tikėtis. Pasiseks arba ne. Nežinai, ką rasi ir ką sutiksi, bet tikiesi, kad viskas bus gerai. Juk žmonės visada linkę tikėtis stebuklo. Į šią vietą ėjau kaip koks piligrimas, išsižadėjęs visko, ką iki tol kūriau. Palikau profesionalųjį sportą, nebaigtas studijas universitete, tėvų namus. Susikroviau daiktus, sėdau į mašiną ir išvykau. Tėvai nepritarė mano pasirinkimui.

Grįžti į sportą taip pat būtų buvę sunku, nes tavo vietą greitai užima jaunesni perspektyvūs atletai. O pabaigti dienines studijas Kaune, kai esi Klaipėdoje, irgi neatrodė realu. Todėl žinojau, kad turiu patekti į narų komandą, nes kitaip turėsiu gyventi kažkur miške – plika, be darbo, išsilavinimo ir šeimos palaikymo. Žinoma, truputį juokauju. Nors šeima ir nepritarė mano pasirinkimui, neabejoju, kad jeigu būtų nepavykę, mama būtų priėmusi paklydėlį vaiką. Ir būčiau galėjusi vėl bandyti kažką iš naujo.

Narai ne atsitiktinai tituluojami bebaimiais, juk jų užduotys dažnai labai pavojingos. Ar pačiai teko susidurti su pavojais?

Manau, kad mums visiems tenka susidurti su pavojais. Mano dėstytojas sako, kad Dievas myli drąsiuosius ir jie be eilės eis į rojų (šypsosi). Jausti truputį baimės visada gerai. Tiesa, baimė mus gali sušildyti arba sudeginti – viskas priklauso nuo to, kaip žmogus ją priims. Jaučiant nedidelę baimę sustiprėja instinktai, tampi pastabesnis, atsargesnis, labiau susikoncentruoji į užduotį.

Didelis pavojus kyla tuomet, kai neišmanai savo darbo, nesi pakankamai geras specialistas. Tačiau jeigu nesi geras – nenersi. Vadai gerai įvertina riziką. Juk neriame į gelmę ne papramogauti ar pažiūrėti žuvyčių, bet dirbti darbo. Kasmet atliekame testus naro kompetencijai patvirtinti. Pernelyg bijoti negalima. Truputį reikia, bet ne per daug.

Kas sunkiausia šioje veikloje, ypač moteriai? Ar negąsdina didelis fizinis krūvis?

Didelis fizinis krūvis ir yra sunkiausia. Taip pat turi gebėti susitvarkyti psichologiškai. Bet su mintimis galima susidoroti. Tiesiog užgniauži jas. Susitelkus į darbą visu šimtu dešimt procentų, kitoms mintims galvoje vietos tiesiog nelieka. Na, fiziškai taip pat nesu silpna, bet moters fizinė jėga niekada neprilygs vyro. Tai, ką kolegos pakelia viena ranka, man tenka nešti abiem, stipriai įsitvėrus, sulaikius kvėpavimą ir nuolat save įtikinėjant, kad aš galiu.

Žinoma, vyrai paslaugūs ir geri, dažnai padeda. Bet juk moterys visada nori būti savarankiškos, taigi ne visada norisi pagalbą priimti (šypsosi).

Visgi laikui bėgant supratau, kad turiu tik vieną kūną, todėl laikas jį pasaugoti. Be reikalo niekam nieko nereikia įrodinėti. Na, nenunešiu to baliono į mašiną nuo ežero kranto viena, tad geriau mandagiai paprašyti vyrų padėti. Mama visada sakydavo: „Vaikeli, tausok save, juk dar reikės vaikus gimdyti.“

Kuo ši veikla jus labiausiai traukia?

Mane žavi, kad, palikus visa, kas ant žemės, panyri į gelmę ir patenki į visai kitą civilizaciją. Ten pasikeičia žaidimo taisyklės – nebėra karinių laipsnių, draugų, simpatijų ar antipatijų. Yra tik darbas. Neri dviese su porininku. Tai vienintelis tavo likęs ryšys su žmonija. Porininku turi pasitikėti dviem šimtais procentų, o jis privalo pasitikėti tavimi. Būtina gerai išmanyti savo darbą ir užduotis. Nuo tavo veiksmų priklauso ir užduoties rezultatas, ir tavo bei porininko gyvybė ir sveikata. Man taip pat patinka, kad tenka atlikti konkrečias užduotis ir matai realius rezultatus. Kartais gelmėje tenka ieškoti nukritusių detalių arba daiktų, pavyzdžiui, sprogmenų.

Kokios jums tekusios užduotys buvo sunkiausios?

Viena tokių vadinosi ,,BalticBikini“. Ji duodama pilotams per mokymus: lakūnai įmetami su kabina į jūrą ir turi iš jos išsilaisvinti ir išplaukti į paviršių. Per šią užduotį mes, narai privalėjome užtikrinti mokymų saugumą ir visą laiką laikytis prie geležinio narvo – kabinos. Pilotai sėdėdavo viduje prisegti kėdėse, o narai, įsikibę į grotas iš išorės, turėjo būti pasiruošę bet kurią minutę nelaimės atveju duoti pilotams oro ir juos saugiai išlaisvinti, jeigu prireiktų. Buvo daug įtampos. Tokiais atvejais pamiršti save ir esi atsakingas už kitą. Be to, ir fizinis krūvis didelis, nes naro įranga sveria iki 40 kg. Iš pradžių vanduo ją šiek tiek palengvina, bet ilgainiui svoris vis labiau slegia. Dar nelengvi būna ir jūros bangų žaidimai. Kai labai supa, pykina visus. Kaip kam išeina, taip tas su tuo tvarkosi, bet tuo pačiu metu turi ir dirbti.

Pamenu ir dar vieną sunkią užduotį, kai teko keisti laivo sonaro dangtį. Buvo žiema, šlapdriba, lauke minusinė temperatūra, vandens – vos keli laipsniai. Turi dirbti vandenyje, rankos pilnos įrankių. Protinio darbo mažai, bet daug fizinio. Ta situacija priminė kadrus iš filmo ,,Kurskas“. Buvo be galo šalta, pirštai tai šalo, tai kaito, tai vėl šalo. Net nesupratau, kas vyksta su mano kūnu, tik žinojau negalinti nustoti judėti. Operacija truko apie 1,5–2 val. Kai baigėme darbą, jūreiviai atnešė kavos. Tai buvo pati skaniausia kava mano gyvenime. Ši patirtis buvo įdomi, bet pakartoti nenorėčiau.

Patirtis įgyjama per praktiką...

Žinoma, per praktiką. Teorija irgi svarbi, bet kai atsiduri po vandeniu, viskas pasikeičia. Ir tą informaciją, kurią perskaitei sėdėdamas ant sofos jaukiame šiltame kambaryje, jūros dugne suvoki visai kitaip. Po vandeniu, kur retkarčiais jautiesi taip, tarsi būtum visiškai aklas, pasikliauji tik lietimo pojūčiais bei instinktais. Tokiais momentais vadovėlio perskaitymas saugumo nesuteikia. Patekus į narų tarnybą, veiksmus, kuriuos vėliau teks atlikti po vandeniu, išmoksti sausumoje. Reikia labai daug kartojimo. Gelmėje 90 procentų darbo kūnas atlieka pasąmoningai. Rankos tiesiog žino, ką turi daryti, kur spausti, ko neliesti, kada plaukti, o kada palūkėti.

Kokių pagrindinių savybių reikia, kad galėtum dirbti tokį darbą?

Svarbiausia neriant į gelmę atsisakyti savo ego, privalai visus principus palikti sausumoje. Po vandeniu nėra vietos ginčams. Turi visiškai pasikliauti tuo, kaip suplanuota užduotis. Improvizacija taip pat beveik negalima, nes paaiškinti porininkui, kodėl kažką darai kitaip, nei buvote susitarę prieš nerdami, beveik nėra galimybių. Privalai veikti labai greitai, nes tave riboja oro kiekis balione ir kartais vanduo, pirštus labai greitai verčiantis šaltais ir neveikliais pagaliukais. Sužinojau, kad išnėrus jie greičiausiai sušyla, kai plaštakas sukiši į pažastis.

Būdamas šiame kelyje turi nuolat tobulėti ir mokytis, svarbu palaikyti fizinę formą. Negali 17 valandą tiesiog uždaryti biuro durų. Būti naru – gyvenimo būdas: turi prisižiūrėti mitybą, visada išlaikyti gerą fizinę formą. Svarbu ir daug kuo domėtis, žengti koja kojon su pasauliu, būti pasiruošus veikti visas 24 valandas.

Gal galite papasakoti, kaip atrodo jūsų įprasta diena?

Labai daug laiko praleidžiame treniruodamiesi ir planuodami. Planavimas yra viskas, nors dažnai daug kas ir nevyksta pagal planą, pavyzdžiui, atvykus į vietą pučia stiprus vėjas, negali paleisti povandeninio roboto, nes nėra tinkamo priėjimo nuo kranto arba šalia praplaukia didelis laivas ir dėl saugumo darbas sustabdomas, kad naro nepagautų susidariusios srovės ar laivo turbinos. Treniruojamės ir krante, ruošiame įrangą, darome smulkius kosmetinius pataisymus, patobulinimus, kad patys jaustumėmės komfortiškiau po vandeniu.

Mano mėgstamiausi mokymai – orientacinis po vandeniu. Turi kompasą ir plauki. Atstumą nustatai skaičiuodamas savo daromus yrius. Kai iškyli, vertini pasiektus rezultatus – žiūri, ar atplaukei teisingai, o gal nukrypai nuo kurso. Laikas po vandeniu – viskas. Laikas reiškia orą, o nuo jo priklauso, kiek dar gali būti gelmėje.

Pamenu, kai mokiausi nardyti, kasdien kuprinėje nešiojausi lastus ir vamzdelį. Per mokymus Danės upe plaukdavome 5 km. Jei tiek neįveiki, tenka atsisveikinti su komanda. Turi įrodyti, kad gali dirbti. Pamenu, plaukdama (tai truko tris valandas) taip ištroškau, kad gėriau tiesiai iš upės, nes sustoti negalėjau, o ir sustojus juk su pelekais nenubėgsi iki parduotuvės vandens.

Ką jums suteikia ši veikla?

Ši veikla, kaip ir bet kuri kita, kuriai visiškai atsiduodi, leidžia pajusti save savo pačios kūne, susidraugauti su vidiniais demonais – juk po vandeniu dažnai lieki vienas su savo pasąmone. Tai būna baugu ir kartu jaudinamai gražu.

Daugelis jūrininkų yra prietaringi, o kaip yra su narais, ar paisote kokių nors prietarų, turite talismaną?

Jūrininkai išties prietaringi. Narai – mažiau, bet talismanų turi. Jie keičiasi. Kartais tai būna irklas, kurį randi nerdamas, arba akvalangas, įdomesnis butelis ar technikos detalė, ežere pasimetęs šuns žaisliukas. Vis dėlto svarbiausias ir pagrindinis – pliušinis minkštas žaislas. Dažnai jį kolegos paslapčia įdeda vienas kitam į krepšį prieš išvykdami į misiją ar ilgesnį kursą. Tas žaisliukas būna pakeliavęs po pasaulį, matęs daug šalių. Kai gauni žaislą, niekam nesakai, tyli kaip žuvis. Taip pat tyliai ir paslapčia turi jį perduoti kitam. Tai toks narų žaidimas, maloni smulkmena, paįvairinanti dienas.

Su kuo siejate savo ateitį, kokių turite profesinių norų?

Esu karė, bet pirmiausia – moteris. To niekada neleidžiu sau pamiršti. Šiuo metu man 24 metai. Tai nėra daug, bet nėra ir mažai. Galvoje kirba mažyčių idėjų apie šeimą. Labai džiaugiuosi savo darbo patirtimis, tačiau moteriškam gyvenimui narų išminuotojų komandoje – mažai vietos. Baigiau istorijos ir menotyros bakalauro mokslus. Šiuo metu studijuoju magistrą Klaipėdos universitete. Man patinka menas, o vandens gelmėje mažai žmogiškosios kūrybos. Ten piešinius kuria gamta. Panėrus prie jūrinės minos poezijos tikrai nedaug.

Norėčiau kurti, bet negaliu atsisakyti ir meilės vandeniui. Šiuo metu dar neturiu konkretaus atsakymo, ką veiksiu ir kiek ilgai liksiu narų komandoje, bet žinau, kad ne amžinai. Visada pasikliauju likimu ir tikiu, kad mylima veikla susiras ir pasiims mane pati. Tad žvalgausi po pasaulį ir jo teikiamas galimybes. Kai rasiu, kas man bus mieliau už vandens gelmę, tada, manau, ir pasitrauksiu iš komandos.