Sakoma, kad sportinę karjerą baigę krepšininkai ant vinies kabina sportbačius, lengvaatlečiai – startukus, kovotojai – pirštines... „O irkluotojai turbūt kabina irklus“, – susimąsto visą Europos čempionatų medalių kolekciją turintis, pasaulio čempionatų bei Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkas Mindaugas GRIŠKONIS (38). Juokaudami skaičiuojame, kad prireiks didelės sienos ir vienos vinies neužteks.
Simboliška, kad apie apsisprendimą baigti sportinę karjerą su elitiniu irkluotoju kalbėjomės Paryžiaus olimpinių žaidynių sportininkų kaimelyje. Tai – penktosios žaidynės Mindaugui, tik jose neteko sėsti į valtį – Lietuvos irklavimo federacijos prezidento pareigas trečius metus einantis atletas tapo olimpinės irklavimo komandos vadovu.
Koks jausmas irkluotojų startus stebėti iš tribūnų?
Labai jaudinausi per pusfinalius, kuriuose turėjo paaiškėti, kas varžysis finaluose. Sėdėjau, nervinausi, drebėjau. Tiesą pasakius, prieš finalus taip nesijaudinau – man nerūpėjo, kokią poziciją juose užims Viktorija Senkutė ar Ievos Adomavičiūtės ir Kamilės Kralikaitės įgula. Labiausiai rūpėjo, kad sportininkai turėtų šansą kovoti dėl medalių. Ar buvo sunku stebėti jų startus iš šalies? Ne, tai buvo malonumas.