Į FIBA Šlovės muziejų įtraukta Jurgita ŠTREIMIKYTĖ-VIRBICKIENĖ (50) atvirauja, kad nieko panašaus nesitikėjo. Šveicarijoje vykusi ir įvairių emocijų sukėlusi ceremonija suteikė progą prisiminti įspūdingą krepšininkės karjerą, kurioje netrūko įvairių spalvų medalių, draugų ir tokių sirgalių, su kuriais iki šiol palaikomas ryšys. Atrodytų, pakako visko, tačiau vienas rungtynes Jurgita vis dėlto peržaistų.
Esate sakiusi, kad šis FIBA sprendimas jums yra siurprizas. Gal susigulėjus emocijoms atrodo kitaip?
Į FIBA Šlovės muziejų įtraukiami svarbiausius apdovanojimus iškovoję atletai ir rinktinės senbuviai. Aš rinktinei atidaviau šešiolika metų, tačiau mano pasiekimai nėra itin dideli, tad toks dėmesys buvo netikėtas. Pamenu, praleistą skambutį ir žinutę, kad FIBA turi man gerų naujienų, radau po treniruotės. Aišku, nors nesitikėjau, priimu tokį mano darbo įvertinimą ir už jį dėkoju.
Kaip į tai reagavo šeima? Atrodo, ji visada kartu: į ceremoniją jus lydėjo vienturtis sūnus Tomas.
Artimieji taip pat gerokai nustebo, kai kurie net suabejojo (šypsosi). Visi ceremonijos dalyviai buvo su lydinčiais asmenimis – tam sudaromos sąlygos, kad kas nors pagelbėtų per kelias dienas trunkančią išvyką, be to, drauge pasidžiaugti maloniau ir smagiau.
Vyras lydėti negalėjo dėl darbo reikalų, o sūnui tokia kelionė net naudinga – jis studijuoja komunikacijos mokslus, tad gerai yra pajusti tokio renginio atmosferą ir užkulisius. Simboliška, kad būtent jis pamatė tokį mano karjeros įvertinimą, – Tomas visada būdavo su manimi krepšinio salėje, ten užaugo. Kadangi dėl sporto dažnai nematydavo mamos, pamenu, vaikystėje kartodavo, kad nelankys krepšinio treniruočių.