Karo tema Renatos Norvilės šeimoje – opi: „Neturime planų viską palikti ir bėgti į užsienį“

Trumpa dosjė

• GIMIMO VIETA. Vilnius.
• MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vasara.  
• GARDŽIAUSIAS MAISTAS. Gaminamas mano vyro. 
• RYTO RITUALAS. Pusryčiai su šeima. 
• BŪTINIAUSI DAIKTAI RANKINĖJE. Užrašų knygelė ir dokumentai. 
• SKAITOMA LITERATŪRA. Meilės romanai. Jie padeda atsipalaiduoti.
• VIETA, KURIOJE GERIAUSIAI PAILSI. Namai, mūsų šeimos sodyba. 
• NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Grindų plovimas. 
• DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Dalyvavimas išlikimo šou „Džiunglės“.
• AUTORITETAS. Mano šeimos nariai.

Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiuo neramiu laikotarpiu? 

Turbūt kaip ir daugelis – visa galva esame pasinėrę į aktualijas, sekame naujienas Ukrainoje, įvairių bendruomenių veiklą, žiūrime, kuo patys galime prisidėti. Išgyvename drauge su Ukrainos žmonėmis. Padedame jiems, kaip tik galime: finansiškai, įvairiais daiktais. Linksmybių ir džiugesio šiomis dienomis, deja, nedaug. 

Nemažai tautiečių dabar svarsto, ką patys darytų, jei agresorius priartėtų prie Lietuvos. Kalbatės apie tai šeimoje? 

Taip, labai daug kalbamės, diskutuojame, kokių veiksmų imtumės, jei prasidėtų neramumai ir mūsų šalyje. Būtume tie, kurie pasiliktų Lietuvoje ir stotų ginti savo Tėvynės, savo žemės, savo žmonių. Viską palikti ir bėgti į užsienį planų neturime. 

O su vaikais apie karą Ukrainoje irgi diskutuojate? 

Daug apie tai kalbamės ir su jais. Ir tie pokalbiai nėra apie tai, kad rusai blogi. Aiškiname, kad tam tikra asmenų grupė elgiasi neteisingai, o pasaulyje yra pačių įvairiausių žmonių. Aišku, labai palaikome Ukrainą. Turime ir ten gyvenančių bičiulių. Kalbamės su jais, kviečiame atvažiuoti, sakome, kad tilpsime visi. Tik dabar tai padaryti likusiems karo zonoje jau sunku, keliai užblokuoti.  

Pati niekada nesipurtėte fizinių, vyriškais vadinamų darbų. Gyventi sunkesnėmis sąlygomis, be patogumų jums būtų ne problema? 

Tikrai nebūtų joks sunkumas. Ir dabar galiu malkas pakapoti, gyventi sodyboje be patogumų. Dar vaikystėje tokia kasdienybė man atrodė visiškai suprantama, nes mano seneliai gyveno kaime be patogumų, o pas juos praleisdavau daug laiko. Vanduo iš šulinio, malkomis kūrenama krosnis man buvo savaime suprantami dalykai, todėl tokia buitis nė trupučio negąsdina. 

Pastaruoju metu esate pasinėrusi į menus – iš epoksidinės dervos liejate pačius įvairiausius dirbinius. Ką ši veikla jums suteikia?

Užsiimdama šia menine veikla atsipalaiduoju, pailsiu. Šiais laikais, kai daug įtampos dėl pandemijos, karo, epoksidinių gaminių liejimas padeda į šalį nuvyti slogias mintis, į visas situacijas pažvelgti blaiviau. Juk kasdien girdime, skaitome ir matome daugybę liūdnų žinių, naujienų, tragedijų. Kiek gi gali žmogus į save visa tai krauti? Būtina rasti balansą.

Verslu tapęs mano hobis – tikrai gera terapija ir meditacija. Jau net nebežinau, kiek gaminių iš viso esu nuliejusi. Iki 80 dar skaičiavau, o paskui pamečiau skaičių, bet viską turiu susirašiusi. Džiugu, kad ši veikla mane išblaško, o žmonės džiaugiasi kūriniais.

Bene tarp daugiausia norinčių juos įsigyti – užsienio šalyse gyvenantys lietuviai. Epoksidiniai dirbiniai keliauja į Norvegiją, Švediją, Angliją, Ameriką… Užsieniečiai tokius kūrinius dažnai perka kaip dovaną. Jie ypač vertina rankų darbo gaminius.    

Kur semiatės įkvėpimo?

Nežinau, tiesiog dienos nuotaika padiktuoja, ką kurti. Pastebėjau: jeigu nuotaika niūresnė, gimsta tamsesnių atspalvių gaminiai, o jei pakilesnė – spalvingesni. O kai visai ne ūpas, tada net rankos nekyla dirbti. Bet ir nereikia savęs prievartauti, nieko gražaus vis tiek nesukursi.   

Ar dar lieka laiko koncertams? 

Dabar daugiausia organizuojami Ukrainą palaikantys renginiai, koncertai, kuriuose ir tenka dalyvauti. Ne tas laikas ir ne ta nuotaika, kad linksmintumės. Bet po truputį planuojame vėlyvo pavasario ir vasaros koncertus. Norisi tikėti, kad karas baigsis, bus šviesesnės nuotaikos, o tada ir koncertų salės plačiau atvers duris.

Namuose dar laukia ir šeimos nariai... Kaip planuojate laiką, kad niekas nenukentėtų?  

Na, mano veikla nereikalauja dirbti nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro – esu gana laisva planuoti savo dieną, savaitę. Vyresnysis Emilis mokosi nuotoliniu būdu, tad dažniausiai sukamės kartu. Ir Emiliui su mokslais pagelbėjame. Aš su sūnumi sėdu prie matematikos ir lietuvių kalbos, o Deivis padeda ruošti istoriją.

Džiaugiamės, kad mūsų moksleiviui sekasi puikiai, gauna ir nemažai pagyrimų. Tai, aišku, paglosto širdį. O dukra Vanesa jau studentė, kuria savo gyvenimą, ją matome rečiau.  

Kaip su šeima leidžiate laisvalaikį? 

Labiausiai mėgstame būti sodybėlėje. Dabar, kai Emilis mokosi nuotoliniu būdu, turime galimybę išvažiuoti iš miesto. Žiemą ten visi slidinėjome, šiuo metu daug vaikštome po mišką, apstu ir fizinio darbo su malkomis, nes krosnį, kad būtų šilta, reikia kasdien kūrenti. Mūsų dvylikmetis Emilis, kadangi jam tenka keltis anksčiausiai ir jungtis prie pamokų, iš lovos išlipa pirmas ir nudirba virtinę darbų: pasemia iš šulinio vandens, prineša malkų, užkuria krosnį... Jaučiasi svarbus ir reikalingas. 

Į kavines ir restoranus mieste savaitgaliais nevaikštome, būname gamtoje. Be to, norime pripratinti vaikus prie darbo, kad mokėtų išgyventi bet kokiomis sąlygomis. 

O laisvalaikiu dar reikia Emilį ir į būrelius nuvežti. Lanko jis kvadrato būrelį ir pianino pamokas. Beje, gegužės mėnesį laukia pirmasis viešas mano ir Emilio pasirodymas – vieno kūrinio koncertas, kuris vyks muzikos mokykloje. Sūnus akompanuos, o aš dainuosiu. Net nežinau, kuris iš mūsų labiau jaudinasi. Kai tenka lipti ant scenos vienai, niekada nejaučiu jaudulio. Šįkart, kai koncertuosime su sūnumi, jaudinuosi už jį: kad tik viskas pavyktų gerai. Dėl artimo žmogaus visada išgyvenu labiau. Ir kai Deivis koncertuoja jaudinuosi. Manau, tai normalu.  

Pati esate scenos žmogus, turite atrodyti patraukliai. Kokiomis grožio procedūromis dažniausiai pasilepinate?

Prisipažinsiu: jaučiu baimę modernioms šiuolaikinėms grožio procedūroms. Galvoju, o kas bus, jei nepavyks... Tad pirmenybę teikiu natūralioms – namuose užsitepu veido kaukę, odą palepinu kremu. Apie rimtesnes procedūras kol kas negalvoju – ne tie dabar prioritetai. 

O ar su vyru Deiviu atrandate laisvą valandėlę pabūti tik dviese?

Labai gaila, bet tokios prabangos, kad galėtume kažkur ištrūkti tik dviese, neturime. Patys pakalbame, kad pasiilgome tų akimirkų, laukiame vasaros, kai gal pavyks daugiau laiko skirti vienas kitam. Kad ir kaip smagu didelė šeima, kad ir kokios mielos bendros veiklos su vaikais, norisi pabūti tik dviese. 

Kai anksčiau pavykdavo ištrūkti, ramiai, niekur neskubėdami, eidavome pasidairyti po apylinkes, aplankydavome mums labiausiai patinkančius gamtos kampelius, su žiūronais pasėdėdavome kokiame bokštelyje, o atsikėlę ryte gerdavome kavą ir šnekučiuodavomės. 

Gamtoje valandų valandas galiu leisti ir viena – ilgai vaikščioti po mišką, stebėti medžius, pasikeitusią aplinką, ieškoti žvėrių ragų. Beje, ne vienus turiu savo kolekcijoje. Jie puošia mūsų sodybą.  

Apie ką dabar labiausiai svajojate? 

Vėl grįšiu prie to, nuo ko pradėjome: svarbiausia, kad nebūtų karo, kad žmonės būtų laisvi, laimingi ir galėtų daryti tai, ką labiausiai nori. Apie tai šią akimirką, manau, galvoja ir Ukrainos žmonėms linki viso pasaulio piliečiai. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.