Karolina Budukevičiūtė skyrybų su Mindaugu Stasiuliu proceso nepavadintų kilniu

Vis dėlto nauja suknelė – jau skirta tikriesiems Naujiesiems – Karolinos gyvenime atsirado. Smaragdu tviskantį apdarą nusipirko po ilgo – labai ilgo – laiko.

„Gyvenu gerai“, – šiandien šypsosi Karolina, per ilgą ir gana sunkų pokalbį sudariusi įspūdį, kad greičiausiai jos povyzoje bravūros, medinio optimizmo nėra.

Kas nutiko? Karolina ir Mindaugas Stasiuliai penkerius metus draugavo, penkerius metus praleido santuokoje. Kas pastaruoju metu vyksta, kodėl vyro elgesys toks keistas, kodėl jo nebėra namuose – tai klausimai, į kuriuos Karolina ilgai nerado atsakymo. Ašaros ir dramatiškas „kodėl?“ baigėsi, kai Mindaugas Stasiulis padavė Karoliną Stasiulę į teismą. Teko ašaras nusišluostyti ir kautis.

„Į tą situaciją buvau įmesta nelauktai ir netikėtai, prieš savo valią. Taisyklės, kuriomis privalėjau vadovautis, prilygo toms, kurios padeda išlikti. Tai tarsi vienam pasiklysti miške ar kalnuose ir kaip nors vis dėlto kapstytis. Naujų dalykų mokytis teko žaibo greičiu. Su visu tuo keitėsi mano požiūris, matymas ir aš pati“, – kalba Karolina.

Paklausiu tiesiai šviesiai – skirtis juk sutikote, bet teismo prireikė, nes nepasidalijote turto? Tokia ta išlikimo istorija?

Nenoriu kalbėti apie finansinius reikalus, pasakysiu taip: aš tiesiog buvau priversta juos tvarkyti.

Mūsų pokalbyje neįprastai daug pauzių, jūsų akys lyg ir sudrėko nuo ašarų – dar skauda?

Ne, labiau galvoju, ką galiu sakyti, kad nepažeisčiau skyrybų sutarties punktų. Kai atsiduri teisme, emocijoms vietos nėra, ten išmoksti jas valdyti. Gaila tik dėl vieno – kad Mindaugui pritrūko drąsos prieiti ir man pasakyti: „Sutikau kitą moterį, be jos nebegaliu – atleisk.“

O jūs manote, kad tokia skyrybų priežastis?

Kad Lietuva labai maža ir visi kur kas daugiau žino (šypteli).

Buvo gražios, jums netikėtos sužadėtuvės Las Vegase, vėliau – vestuvės Verkių rūmuose. Jautėtės laiminga?

Viskas buvo tikra ir natūralu, buvo daug gražių akimirkų. Net po dešimties bendro gyvenimo metų nesistengiu ir nėra prasmės pamiršti to, kas buvo. Tai dalis mano gyvenimo, jis kupinas puikių prisiminimų – juos ir stengiuosi išlaikyti. O tai, kas buvo negražu, – akibrokštai, nesmagios situacijos – pamažu pasimiršta.

Kuo Mindaugas jus patraukė kažkada viename Vilniaus klubų vykusiame draugų vakarėlyje?

Šmaikštumu.

Papasakokite apie gražiausią judviejų gyvenimo momentą, kuriozą, šventę, galbūt – tradiciją, kurią ir toliau puoselėsite.

Daug gražių momentų išgyvenome, kai buvome kartu, – apie juos nepasakojome, nes viešumas ypač man tikrai nerūpėjo. Jums duodu pirmąjį savo interviu.

Būtent – kodėl kalbate dabar?

Per visą šį skyrybų procesą nesikalbėjau su žmonėmis apie savo savijautą, planus, kuo vadovaujuosi, kas manyje vyksta, kaip viską matau. O dėmesį, klaustukus jutau – pradedant kaimynais, baigiant kolegomis, draugais, artimaisiais. Besiskiriančios moterys dažnai puola į neviltį ir suburia palaikančiųjų armiją. Aš to kaip tik atsisakiau. Arčiau manęs esantys tarsi klausė: tau padėti ar netrukdyti? O kuo jie galėjo padėti – juk situaciją visi vertina per savo patirties, supratimo prizmę – emocijas. Joms neturėjau nei energijos, nei laiko – privalėjau veikti, nes skyrybos – tai visas strategijos, taktikos, atsitraukimo mokslas. Skyrybos mano šeimoje nepažintas procesas: džiaugiuosi, kad tėvai gražiai gyvena iki šiandien, kad turiu puikų sesers šeimos pavyzdį – iki šiandien. Viską vertinu „iki šiandien“, nes negali žinoti, kaip bus rytoj.

Gaila tik dėl vieno – kad Mindaugui pritrūko drąsos prieiti ir man pasakyti: „Sutikau kitą moterį, be jos nebegaliu – atleisk.“

Aš elgiausi lyg sužeistas šuo, kuris, kol neišsilaižo žaizdų, iš būdos drąsiai ir toli neišeina. Bet tikrai neatsisakydavau nei gimtadienių, nei vakarėlių – jei norėdavau, eidavau pravėdinti galvos, tik būsenos neaptarinėdavau. Visų paprašiau, kad leistų man susitvarkyti pačiai. Nemačiau prasmės aplinkinių apkrauti savo rūpesčiais – juk jie nepadės, o aš tik eikvosiu savo energiją. Šiandien noriu padėkoti – tikrai visus mačiau, visus girdėjau, tik ne visada galėjau kalbėti. Šiandien bendrauju su tais žmonėmis, su kuriais galvojau, kad nebebendrausiu, kai kurie pažįstami tapo draugais. Iš daugybės cirkonių turiu tikrus deimantus.

Pasitelkiau teisininkus, per juos sutikau naujų žmonių, šie dalijosi savo išgyventomis panašiomis istorijomis – tai pamažu man atvėrė naujus dalykus.

Vienas vyras kartą interviu metu man sakė: kai skiriesi su moterimi – pasiimi triusikus, pasą ir varai. Jūsų situacijoje taip nenutiko?

Moterims, besiskiriančioms su tokiais vyrais kaip jūsų pašnekovas, labai pasisekė (juokiasi). Deja, negaliu savo skyrybų proceso pavadinti nei kilniu, nei drąsiu, nei vyrišku. Tačiau neigiamų emocijų nelaikau, neatleisti galima visą gyvenimą, bet eiti pirmyn ir pamatyti daugybę gražių dalykų, sutikti nuostabių žmonių, patirti džiaugsmo gali tik atleidęs.

Skirtis su žvaigžde sudėtingiau nei su paprastu mirtinguoju?

Tai buvo pirmos mano skyrybos – neturiu su kuo palyginti. Kažin ar iš viso teismo procesai būna lengvi, nesvarbu, su kuo skiriesi. Skausmingiausia – prarasti pasitikėjimą žmogumi, su kuriuo praleidai tiek daug laiko kartu. Tačiau visi tavo gyvenimo procesai yra prasmingi, nes daug ko išmoksti. Asmenybės augimas nėra lengvas, kartais net nemalonus, bet po kurio laiko kitaip į viską pradedi žiūrėti. Paprasčiau. Aiškiai jaučiu, kaip realybę mačiau iki skyrybų ir paskui. Po jų jaučiuosi taip, tarsi būčiau užsidėjusi stipresnius akinius. Nesakau, kad anksčiau nešiojau rožinius, – gerai mačiau visumą, detales, bet dabar geriau matau į tolį, perspektyvą.

Hm... bet ar tikrai naudinga būti ištreniruotai blogio?

O kas yra blogis? Sudėtingos situacijos? Negaliu pasakyti, kad man nepatinka ta Karolina iki skyrybų. Mus keičia daug kas – netektys, miglotos situacijos, laimės akimirkos, vestuvės, naujos pažintys, darbas. Skyrybos – vienas iš tave keičiančių procesų.

Vis dėlto – buvo žmogus, ant kurio peties galėjote išsiverkti?

Ašaros dingo, kai sužinojau tikrąją skyrybų priežastį. Tik pabrėžiu: drąsaus, kilnaus, vyriško pareiškimo nesulaukiau niekada. JO NIEKADA NEBUVO.

Jums būtų buvę lengviau?

Tada viskas būtų buvę paprasta. Tada, kaip jūsų minėtas herojus, vyras pasiima dantų šepetuką ir eina kurti naujos laimės. O aš... mano elgesį tiksliai apibūdino viena bičiulė: „Tu elgiesi taip, kaip elgiasi moteris, kurios vyras įsigudrino paduoti žmoną į teismą, nors pats sugriovė šeimą.“

Kažkaip tą skausmo garą turėjote nuleisti – papasakokite, juk savo atvirumu norite padėti kitiems žmonėms, patekusiems į panašią situaciją.

Norėčiau padėti, įkvėpti savo patirtimi. Per tą sunkų laikotarpį išgirdau istorijų, kaip moterys elgiasi, kai kurios pradeda gerti...

O jūs negėrėte?

Man trukdė alkoholis – visą skyrybų procesą jo nevartojau, nes turėjau mobilizuotis, visuomet būti pasirengusi vairuoti, dirbti. Aš beprotiškai daug dirbau – savo profesinėje srityje ir asmeniniame gyvenime. Kaip tyčia prigriuvo tiek reklamų filmavimų, bet tai buvo naudinga – neliko laiko emocijoms mane užvaldyti, visuomet turėjau blaiviai į viską reaguoti.

Draugai stebėdavosi, kaip iš viso atsikeliu iš lovos ir sukuosi spėriai lyg voverė darbuose. Bet dažnas iš mūsų nesuvokia savo stiprybės, kol neatsiduria ekstremalioje situacijoje. Tik pats gali susikurti laimę – naivu tikėtis, kad kas nors tave padarys laimingą, nesąžininga būtų to tikėtis iš kito: ištekėjau už tavęs – dabar padaryk mane laimingą. Tik du stabiliai ant žemės stovintys žmonės gali kurti partnerystę, dalytis idėjomis, pasiekimais, norais.

Ar skiriantis krebždėjo abejonė, kad galbūt pati pridarėte klaidų, – moterys linkusios užsiimti saviplaka?

Tai labai užkrečiama. Kaip ir noras išsiverkti. Mūsų galvose neigiami nusistatymai plinta kaip... tarakonai. Pergalvojau savo, mūsų abiejų elgesį – neįmanoma apie tai negalvoti. Ypač kai gyveni dviese ir vieną dieną lieki vienas – juk žemė slysta tau iš po kojų. Nemanau, kad protinga galvoti, kaip kas galėjo būti, mane įkvepia tai, kad galiu pasirinkti kryptį, kuria eiti pirmyn.

Apimti skausmo ar melancholijos turime specialiai stengtis kaip nors atitolinti neigiamas mintis. Taip jau sudėliota mūsų galvose, kad neigiamos emocijos plinta ir dauginasi greičiau nei teigiamos. Dažnas yra pajutęs: tik suvoki, kad viskas gerai, ir iš karto ateina kažkoks nerimas, nerimastinga mintis, kad negali viskas būti gerai. O iš tikrųjų – gali.

Ar šmėkštelėjo mintis, o gal kas ištarė frazę „Ačiū Dievui, kad vaikų nėra“?

Kadangi visko prisiklausiau, buvo ir ši mintis. Žmonės mėgsta neprašyti išsakyti savo nuomonę, nors neturi nei skyrybų, nei teismo procesų patirties. Nuomonę išklausydavau, bet darydavau taip, kaip reikia. O faktas dėl vaikų, be abejo, procesui suteikė paprastumo.

Iki šiol neištarėte 2008-ųjų Mis Lietuvos Gabrielės Martirosianaitės vardo – tenka man. Jau seniai sklinda gandų, kad Gabrielė ir Mindaugas pora. Jūs penkerius metus esate stilistė – dirbate su reklamas kuriančiomis komandomis, prie televizijos projektų, galbūt teko susidurti su Gabriele?

Tiksliai nepamenu, bet, regis, – ne.

Ar jaučiate nuoskaudą, pyktį žmogui, dėl kurio, manote, subyrėjo jūsų šeima?

Ne. Ar aš iš plieno pagaminta (juokiasi)? Mane tėvai taip auklėjo... kad... padėvėtus daiktus reikia perleisti kitiems, tiems, kam jų labiau reikia. Aš dėkinga oponentei – jos dėka pamačiau buvusio sutuoktinio savybes, apie kurias anksčiau net neįtariau. Aš skyriausi su kitu asmeniu, nei ištekėjau. Man tikrai keista, kad jiedu, kaip pateikiama žiniasklaidoje, kaip pora taip ilgai neišeina į dienos šviesą. Juk viskas paprasta.

Kai tekėjote už Mindaugo, buvote pristatoma kaip komunikacijos specialistė. Jūsų posūkį stilistės darbo link lėmė vyro veikla?

Tuomet kaip tik baigiau komunikacijos studijas. Ne, dirbti stiliste buvo mano sprendimas, bet tikrai pamenu, kad jis jį palaikė.

Koks įdomiausias, įsimintiniausias, sėkmingiausias jūsų darbo projektas?

Apie sėkmingus projektus nereikia pasakoti. Tiesiog dirbti ir džiaugtis. Mažai žmonių suvokia, kad stilisto darbas sunkus fiziškai, – gerai, kai turi asistentų, bet ir tuomet tenka tampyti sunkius maišus su drabužiais, kabinti, garinti, pakuoti, sudėtingas yra kūrybinis pasirengimo procesas, kai pagal scenarijų turi sudėlioti vaizdą. Būtina griežta disciplina, terminai yra riboti, turi būti mobilus, nes kuriant reklamą kiekviena sekundė brangi tiesiogine žodžio prasme. Negali sau leisti kokio nors daikto neatsivežti į filmavimo aikštelę, neturėti ko nors papildomo, privalai numatyti, kokio atspalvio rūbo prireiks, jei režisierius sugalvotų pakeisti, tarkim, sofos pagalvėles. Žinote, ypač skyrybų metu atkreipiau dėmesį, kad mano darbdaviai – įvairūs prodiuseriai – gyvena visai kitu ritmu nei daugelis žmonių. Jie nesidomi skandalais, įvykiais, tad tyliai buvau dėkinga, kad manęs nieko neklausinėjo ir tuomet, kai viešai pasirodė žinia apie mūsų santuokos pabaigą.

Ar šiandien jaučiatės pagijusi naujiems santykiams?

Puikiai suvokiu du dalykus: nesu nusivylusi nei vyrais, nei šeimos institucija. Yra puikių vyrų, nuostabios šeimos pavyzdžių. Santykių nesuplanuosi, rytą atsikėlęs nepasakysi: šiandien esu jiems pasirengęs – tam niekas negali turėti įtakos.

Sulaukiate vyrų dėmesio, galbūt jau turite draugą?

Dėmesio, žinoma, yra. Buvo ir yra.

Ar atšventėte skyrybas?

O kodėl taip įsivaizduojate? Buvau pagalvojusi, ką darysiu, kai oficialiai išsiskirsiu, bet viskas susiklostė paprastai: kaip tik buvo vienas filmavimas ir telefonu sulaukiau žinutės apie teismo pabaigą. Perskaičiau ir supratau, kad... nei čia džiaugtis, nei šokinėti, nei verkti, nei liūdėti reikia. Ėjo praėjo etapas – baigta, eini toliau. Pagūžčioji pečiais, ir tiek.

Manęs kartais klausia, kas galėjo būti blogiau už skyrybas. Kartą jis buvo grįžęs, verkė ir prašėsi atgal – nežinau, koks buvo jo sumanymas, bet aš nesutikau, kad visa tai tęstųsi toliau. Galbūt tai galėjo būti blogiau už skyrybas – jei būčiau patikėjusi, jog mudviem kas nors dar gali išeiti.

Dar manęs klausdavo, gal vis dėlto kaip nors kerštavau – bent jau sukarpiau buvusio vyro drabužius ar sudeginau nuotraukas. Ne, nebuvo kilusi tokia mintis, neliečiau nei jo drabužių, nei nuotraukų. Buvau sumaniusi įvairių pokštų, bet jų neįvykdžiau. Nors sunku, ateina momentas, kai į viską pradedi žiūrėti lyg į spektaklį, kuris kelia juoką. Pavyzdžiui, kažkada – buvo žiema – Mindaugas grįžo namo, išeidamas paliko pirštines. Pagalvojau, kad galima nusiųsti jas tuo adresu, kuriuo jie abu jau gyveno. Buvau net į dėžutę įdėjusi tas pirštines, bet darbai nuvijo sumanymą, o ir pati iš jo širdyje tik pasijuokiau. Dabar viskas dar juokingiau – įvairiausi akibrokštai, netikėti posūkiai bei poslinkiai...

Jei jau užvaldydavo emocijų pliūpsnis – pabėgiodavau ar per šokdynę pašokinėdavau. Paprasta ir patogi sportavimo priemonė. Tai gali skambėti kaip kvailas lozungas, bet savo silpnybes turi paversti stiprybe. Kitos išeities nėra.

Toks jausmas, kad skyrybų metu nuolat šalia jūsų budėjo psichoterapeutas, kunigas ir advokatas.

Priimsiu tai kaip komplimentą. Klausiausi ne tik teisinės praktikos pavyzdžių, bet ir realių gyvenimo istorijų, – tai padeda įvertinti savo situaciją. Nereikia nei užsisvajoti, nei nušvisti – realybės suvokimas yra pats sveikiausias požiūris. O šiaip viskas gana primityvu šiame gyvenime.