Karolina Liukaitytė: „Jokių šeimų aš neardžiau“ (papildyta birželio 2 d.)

Per pastaruosius mėnesius turbūt jau pavargai nuo aplinkinių kamantinėjimo, ar judu su Mantu iš tiesų išsiskyrėte. Bet žmones galima suprasti: atrodėte neišskiriama pora... Ir draugystės pabaiga buvo labai netikėta.

Skyrybos apskritai niekada nebūna lengvos. O man buvo dvigubai sunkiau, nes jos ištiko labai nepalankiu metu: kaip tik baigiu universitetą, laikau paskutinius egzaminus, dirbu televizijoje... Taigi negaliu sau leisti dienų dienas kiūtoti ant palangės ir mąstyti apie savo jausmus. Bet visiškai atsiriboti irgi neišeina: tuo metu, kai rašiau diplominį darbą, kone kasdien skambino žurnalistai ir prašė pakomentuoti mudviejų su Mantu santykius. Argi asmeniniai santykiai neturėtų likti asmeniniai?..

Nesinorėjo to klausimo apsvarstyti diplominiame darbe?

Darbo tema iš tiesų panaši: informacijos ir pramogos santykis televizijų tinkleliuose (šypteli). Padariau išvadą, kad televizijoje vyrauja pramogos, viskas krypsta į paprastų visuomenės poreikių tenkinimą. Statistinį žiūrovą galima palyginti su statistiniu interneto komentatoriumi: rodos, jie abu vadovaujasi tik žemiausiais instinktais. Narsiai komentuoja kitų žmonių asmeninį gyvenimą, juos apkalba ir žemina, kiekvieną situaciją pažįsta puikiai – netgi geriau už patį žmogų, kuris joje atsidūrė ir kurį už tai reikia maišyti su žemėmis...

Jautiesi maišoma su žemėmis?

Girdžiu apie save visokių kalbų, bet nesijaučiu padariusi ką nors bloga. Taip, aš gražiai ir taikiai išsiskyriau su Mantu. Taip, aš turiu naują draugą. Ir kas čia baisaus?.. Kiekvienam į atlapus neįkibsi ir neįrodysi, kad yra taip ir ne kitaip. Labai ilgai gyvenau galvodama, kaip kiti jaučiasi, kaip ką nors pasakyti jų neįžeidžiant, ką nutylėti... Bet kada nors ateina metas pagalvoti ir apie save. Na, tai ne pats tinkamiausias laikas straipsniams, persekiojimams, priešiškoms reakcijoms, komentarams, sąžinės priekaištams... Bet turbūt nepasirinksi.

Galima pasiguosti tuo, kad išsiskyrę su Mantu bent jau netapote priešai.

Iki šiol, jeigu kyla svarbių klausimų, jis skambina pasitarti. Jei man kas nors svarbu, skambinu aš... Apie Mantą galiu kalbėti tik gerai. Manau, mūsų santykiai buvo daugiau nei merginos ir vaikino draugystė – mus siejo artimas dvasinis ryšys. Buvome ne tik mylimieji, bet ir geriausi draugai. O išsiskyrėme labai civilizuotai: tiesiog vieną dieną susėdome ir iš širdies pasikalbėjome...

Kad vaikystė baigėsi?

Vaikystė turi kada nors baigtis. Mums abiem tai buvo pirmoji didelė meilė: kai santykiai geri, į kitus žmones net nereikia dairytis, tiesiog negalvojama apie alternatyvas. Tačiau laikui bėgant liko tik draugystė...

Argi ne visuomet taip nutinka?

Sakai, visada?.. Vis tiek buvo gaila, nes su Mantu kartu dirbome, turėjome daug bendrų draugų, mūsų tėvai puikiai bendravo. Sunku vieną dieną imti ir viską nutraukti. Bet mano šeima mane suprato ir palaikė. Ir Manto tėvai protingai reagavo... Aišku, per skyrybas pamačiau, kas iš tiesų yra mano draugai, o kas jais tik dėjosi. Atsirado Mantui plojančių per petį: „Taip ir žinojau. Aš visada maniau, kad ji tokia... Jūs niekada vienas kitam netikote.“ Jei tau taip atrodė, kodėl tuos penkerius metus buvai šalia ir į akis šypsojaisi?..

Taip ir nespėjote kartu apsigyventi?

Nespėjome. Vargu ar bendra buitis būtų pagreitinusi skyrybas: per atostogas esame gyvenę drauge, ir viskas ėjosi sklandžiai, nejautėme jokios trinties. Mantas – labai nekonfliktiškas žmogus, su juo paprasta būti kartu. Bet...

Apsisprendimas skirtis – vienos minutės klausimas ar bręsta ilgai?

Tai labai reliatyvu, rodos, link to eini ilgai, bet apsisprendi per akimirką. Mūsų santykiai visą laiką buvo geri – nesipykome, nebūdavo triukšmingo aiškinimosi, ginčų, pavydo. Dabar galiu pasakyti: išmokome pamokas, kurias turėjome išmokti. Tolerancijos, prisitaikymo... Gebėjimo besąlygiškai priimti kitą žmogų, nebandyti jo keisti. Mantas mane supažindino su pramogų ir fokusų pasauliu, aš jį – su menu ir literatūra. Santykiai yra dalijimasis. To mes ir išmokome. O ir dabartiniai santykiai mane labai moko...

Kad gali būti ir kitaip?

Bet tai nereiškia, kad blogiau. Tiesiog kitaip. Mano charakteris ugningas: galiu būti principinga, kieta, greitai įsižeidžiu. Dabar mokausi reaguoti ramiau, priimti kitą žmogų be didelių kibirkščiavimų.

Kitas žmogus nebuvo jūsų su Mantu skyrybų priežastis?

Ne. Nors tas laikas labai sutapo... Su Mantu buvome nusprendę nekalbėti, kad nebesame pora. Dėl to kilo nesusipratimų: pavyzdžiui, kartu nusifilmavome vienoje laidoje, o eteryje ji pasirodė gerokai vėliau, kai situacija jau buvo pasikeitusi ir mano gyvenime atsiradęs Arnas... Tai suteikė peno apkalboms. Suprantu, kad to sunku išvengti, bet dabar šalia manęs esantis žmogus nėra viešas asmuo ir vargu ar nori būti narstomas po kaulelį.

Jis nesididžiuoja, kad jo mergina – žinomas veidas?

Manau, ne (šypteli). Bet supranta, kad mūsų santykiai nori nenori eina išvien su viešumu. Susidomėjimą tikrai jaučiame: neseniai kažkas mobiliuoju telefonu mus nufotografavo lėktuve, vieno portalo fotografas „pagavo“ mus automobilyje, specialiai nufotografavo mašinos numerį, nes jis vardinis... Nemaniau, kad tai kada nors vyks su manimi, kita vertus – daug ko iki šiol nemaniau...

Kai susipažinote, jis žinojo, kas esi? Nebuvai tiesiog graži mergina gatvėje?

Turbūt pasirodžiau matyta. Žmonės gatvėje apskritai sunkiai mane atpažįsta – esu kitokia nei ekrane, su kostiumėliais ir grimu nevaikštau. Arnas nebuvo nei žinių, nei šokių gerbėjas: šokius pradėjo žiūrėti tik tada, kai su manimi susipažino. O mano vedamą orų rubriką matė tik kartą – tiesiog vieną vakarą buvome mano namuose ir įsijungėme televizorių. Iki tol nebuvo matęs, nes namie televizoriaus neturi.

Še tau ir skandalas...

Kodėl gi – juk ne dėl televizoriaus kartu esame... Bet pažadu: ateityje jį turės (juokiasi).

Ką dar naujo atradai su juo susipažinusi?

Viską. Kiekvieni nauji santykiai yra nauji atradimai ir naujos pamokos... Man su juo gera ir ramu.

Su Mantu, regis, irgi buvo gera ir ramu...

Kiekvienas buvimas kartu – kitoks. Su šiuo žmogumi yra visiškai kitaip negu su Mantu. Truputį kitoks santykis...

Jauti amžiaus skirtumą?

Taip, jis už mane vyresnis. Kiekvienai moteriai kartais norisi truputėlio globos... Bet tikrai nesijaučiu kaip dukra, ir santykiai nėra tėviški. Mes – lygiaverčiai. Man teko anksti subręsti: būdama vos dešimties, palikau tėvus kitame mieste ir atsidūriau Čiurlionio menų mokykloje, perėjau nelengvą paauglystės etapą, anksti tapau savarankiška. Todėl jaučiuosi brandesnė nei kuri kita dvidešimt trejų mergina.

Galbūt tavo draugas – labai jaunatviškas? Iš tų, kurie širdyje – aštuoniolikmečiai?

Visi mes širdyje aštuoniolikmečiai (šypteli). Su Arnu turime daug bendrų interesų: sveika mityba, joga, aktyvus laisvalaikis, sveikas gyvenimo būdas. Ne ne, tai nereiškia, kad nieko nevalgome, – kartais leidžiame sau net į „McDonald’s“ užsukti. Neseniai kartu atostogavome, tuomet teko po ilgo laiko prisiminti, ką reiškia nerūpestingas poilsis ir pusryčiai, pietūs ir vakarienė...

Sakoma, kelionė – geriausias santykių išbandymas.

Vadinasi, mes jį įveikėme (šypteli). Nemanau, kad esu dovanėlė, – su manimi nelengva. Bet žmonės, būdami kartu, visada šlifuojasi.

Nekilo minties, kad viskas vyksta kiek per greitai?..

Iš tiesų neturėjau laiko pabūti viena. Į pirmą draugystę įkritau labai anksti – man buvo septyniolika. Praėjo penkeri metai, ji baigėsi, ir iškart prasidėjo nauji santykiai. Tačiau abejoju, ar tikrai reikia paragauti vienatvės: ir dabar sugebu pabūti viena, kai norisi. Be to, sutikusi sau skirtą žmogų juk nepaprašysi palaukti kokį mėnesį, kol pasimėgausi vienatve... Užtektinai buvau pasimėgavusi: juk, santykiams baigiantis, visi vienaip ar kitaip jaučiamės vieniši. Praėjusiais metais su Mantu buvome labai užsiėmę, daug laiko praleidome atskirai. Nebuvo kada galvoti apie santykius.

Bet juk ne šokių projektai jus išskyrė?

Ne, tikrai ne jie. Tie projektai man buvo gera pamoka apie pramogų pasaulį – anksčiau nebuvau su juo susidūrusi. Iš pradžių jaučiausi nedrąsiai, lyg ne savo vėžėse: ak, tie glėbesčiavimaisi, bučiniai į skruostus, „brangioji, kaip seniai tave mačiau, kaip tavęs pasiilgau, ak, ak, ak...“ Tai ėjo ir praėjo. Pamačiau, kiek ten dirbtinumo, gražaus bendravimo į akis ir šnypštimo už akių. Supratau, kaip liūdna ir tuščia gali būti įžymybių vakarėliuose.

Turbūt ne vakarėlyje sutikai naują meilę?

Ne, mes tiesiog susitikome mieste. Arnas visiškai nesusijęs su pramogų pasauliu: jis – verslininkas, jam tai svetima. Ir be to turi daug veiklos – man tai patinka.

Jį sutikusi iškart supratai, kad tai bus kas nors daugiau nei tiesiog prasilenkimas mieste?

Manau, tarp vyro ir moters visuomet pirmiausia gimsta draugystė.

Ne, būna ir vienos nakties romanų.

Man nepasitaiko... Nežiūriu į praeivius gatvėje kaip į potencialius savo vaikų tėvus (šypteli). Pirmiausia turi būti kas nors bendro, o jau paskui gimsta simpatija ir visi kiti dalykai. Arnas turi labai daug savybių, kurios man iškart patiko. Jis iki šiol man labai įdomus – kiekvieną dieną vienas kitame atrandame ką nors naujo.

Visi mes širdyje aštuoniolikmečiai. Su Arnu turime daug bendrų interesų: sveika mityba, joga, aktyvus laisvalaikis, sveikas gyvenimo būdas.

Kai susipažinote, jis buvo vienišas?

Taip. Be abejo, jis turi praeitį – buvo vedęs ir turi vaikų. Tačiau jokių šeimų aš neardžiau ir netapau skyrybų priežastimi: tai įvyko gerokai prieš man atsirandant. Ir apskritai ne viskas gyvenime yra tik juoda ir balta... Anksčiau pati į jaunesnes pasiturinčių vyrų drauges žiūrėjau priešiškai, nė nesistengiau atsikratyti stereotipų. Dar ne taip seniai buvau labai principinga. O dabar požiūris keičiasi...

Ir kiek dar visko pasikeis...

Pasikeis – dėl meilės žmonės viską padaro. Laikui bėgant atsiranda patirties ir suvoki: labai lengva kalbėti knygine išmintimi, kol pati nesusidūrei su realia gyvenimiška situacija. Labai lengva taškytis principais, kol jų nenušluoja meilė... Tad dabar nusprendžiau gyventi egoistiškai – elgtis taip, kaip liepia širdis.

Tavo draugui irgi taip pat sunku? Ar ir jį kamuoja tokie vidiniai škvalai?

Ir jam nėra lengva (šypteli). Bet jis į viską žiūri ramiau. Bando mane įtikinti: „Tu pernelyg jautriai reaguoji, pasiduodi kitų įtakai...“ Mane išties lengvai žeidžia nemalonios kitų žmonių ištartos frazės. Štai išgirstu tariant „barakuda“ ir užsiliepsnoju. Suvokiu, kad neprivalau niekam teisintis, bet vis tiek pikta: aš negyvenu draugo name, nevaikštau po parduotuves mojuodama jo kredito kortele, turiu savo darbą!.. Per šokių projektą maniau, kad viešoji erdvė mane jau pakankamai užgrūdino. Dabar suprantu, kad dar reikės grūdintis.

Tau dar reikės ir sutarti su jo vaikais... Žodžiu, sveika atvykusi į suaugusiųjų pasaulį!

Vaikai jau nėra labai maži. Man patinka, kad jis – puikus tėvas... Žinoma, pokyčių labai daug, bet džiaugiuosi, kad man nereikėjo savęs laužti: jei santykiai mieli ir brangūs, jei žmogus svarbus, natūraliai pavyksta jį priimti su visu bagažu.

Kaip manai, ar būtum radusi mylimą žmogų tarp bendraamžių?

Mantas irgi buvo už mane vyresnis – beveik ketveriais metais. Tiesą sakant, su bendraamžiais vaikinais niekada nesisekė rasti bendros kalbos. Visada žinojau, kad greta manęs bus vyresnis žmogus.

O kas toliau?

Turiu daug planų. Planuoju studijuoti magistrantūroje, ateityje norėčiau dirbti užkadrinį darbą televizijoje, nes tai įdomiausia žurnalistikos sritis. Manęs turbūt niekas nepaverstų namų šeimininke: manau, moteriai reikia turėti savo veiklos, savo interesų – tuomet yra apie ką kalbėtis grįžus namo. O santykiai... Santykius sunku prognozuoti. Tačiau bet kokiu atveju manau, kad dabar esu ten, kur turėjau būti.