Karolina Liukaitytė: „Man labiausiai patiktų geros mamos etiketė“

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA IR VIETA. 1988 m. lapkričio 18 d. Kaune. 

ZODIAKO ŽENKLAS. Skorpionas.

VAIKAI. Dukra Lukrecija (7 m.).

DRĄSIAUSIAS SPRENDIMAS. Palikti baletą ir atsisakyti balerinos karjeros.

DIDŽIAUSIAS IŠBANDYMAS. Tiesioginis eteris.

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Valyti langus.

ĮSIMINTINAS FILMAS. Televizijos serialas „Jaunasis popiežius“ ir Paolo Sorrentino kino juosta „Didis grožis“.

MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Batai (jiems turiu atskirą spintą) ir rankinės. Dar kvepalai – prisiperku jų, o paskui dažniausiai išdavonoju draugėms, mamai.

VERSLAS. Grožio centras „ResultSpa“. Jame dirbu jau metus.

POMĖGIS. Kelionės ir skaniai pavalgyti.

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Viskas, kas susiję su artimųjų sveikata.

KO VISADA YRA JŪSŲ ŠALDYTUVE? Saulėje džiovintų pomidorų, nes jų dedu beveik į visus patiekalus. Ir pieno kavai balinti.

RYTINIS RITUALAS. Dušas ir puodelis kavos.

MĖGSTAMA FRAZĖ. „Bus daug geriau, nei buvo.“ 

Balerina, „orų mergaitė“, žinių vedėja, verslininkė – jums lipinama daug etikečių. Kokia jus atspindi geriausiai? 

Man iš tikrųjų nėra labai svarbu tos etiketės. Jau vienuolika metų nebešoku, taigi balerinos etiketės man seniai nebeklijuoja (šypsosi). Gal labiausiai žmonėms įstrigęs „orų mergaitės“ įvaizdis. Man labiausiai patiktų geros mamos etiketė (nes tai – labai svarbus aspektas gyvenime, jam skiriu didelį dėmesį) arba kad laikytų tiesiog geru žmogumi, nes man svarbu, kad aplinkiniai gerai jaustųsi šalia manęs, – esu empatiška. 

Devynerius metus paaukojote baletui. Kas paskatino visiškai keisti profesiją?

Dėl baleto, pamenu, baiginėdama mokslus Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje labai svarsčiau: ar man tikrai būtina būti baleto artiste, ar turiu tai, ko reikia norint tapti teatro baleto soliste, užkariauti pasaulio scenas. Vyresnėse klasėse teko šokti nemažai spektaklių, mačiau tą virtuvę iš arti, tačiau vėliau ji nepasirodė tokia viliojanti kaip anksčiau. Man svarbu gerai jaustis kolektyve, išreikšti save. Supratau, jog nenoriu, kad mano gyvenimas suktųsi maršrutu teatras–namai, kad savaitgaliai būtų pirmadieniai, kai nevyksta spektaklių.

Esu nuosekli, stengiuosi nesimėtyti tarp šimto veiklų, todėl nusprendžiau pabaigti mokslus, įgyti baleto artisto diplomą – norėjau sau  įrodyti, kad galiu. O paskui įstojau į Vilniaus universitetą, baigiau žurnalistiką ir įgijau antrą diplomą. Mėgstu bendrauti, norėjau studijuoti humanitarinės srities specialybę, todėl ši profesija man pasirodė ypač tinkanti saviraiškai.  

Ne taip seniai pabandėte pasimatuoti žinių vedėjo kėdę ir, rodos, sėdėdama joje jaučiatės savo rogėse.

Iš pradžių nebuvo viskas taip paprasta. Didelis išbandymas man – tiesioginis eteris, kai negali suklysti, nes nebus pakartojimo. Bet geriausias vaistas nuo baimės yra praktika, juolab kad teko greitai persiorientuoti į man gana svetimas sritis, tokias kaip politika, ekonomika. Dabar jau privalau domėtis viskuo, nes toks mano darbas. Ir man patinka tai daryti. Tiesa, laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ jau galiu ir atsiprašyti, ir pasitaisyti suklydusi – nėra griežtų trafaretų.

Televizinio darbo užkulisiuose turbūt pasitaiko ir kurioziškų situacijų?

Mums suteikta galimybė interpretuoti, su kolega rutulioti laisvą diskusiją aktualiomis temomis, tačiau kartais būna neramu: o kas, jei ką nors pamiršiu. Ir to įdirbio nėra dar tiek daug. Taigi retsykiais, priešingai nei senbuviams kolegoms, tenka pasirausti kišenėse ieškant žodžių (šypsosi).

Grįžus po atostogų, pamenu, po pirmo sakinio eteryje šmėstelėjo mintis: „O, ne...“ Reikia laiko, kad įsivažiuotum, sekti aktualijas, jausti šalia sėdintį kolegą, nes nesame sekundžių tikslumu pasiskirstę, kuris perims pokalbį, – čia svarbu ir greita reakcija. Yra tekę pradėti laidą pamiršus prisisegti mikrofoną – be jo žiūrovai nieko negirdi. Pasitaikė ir taip, kad paskubėjau išbėgti iš studijos, kai kameros dar buvo įjungtos, ir žiūrovai matė mane praskubančią kolegai už nugaros (juokiasi).

Kokių tikslų esate užsibrėžusi šiais metais?

Rudenį dar noriu spėti kur nors pakeliauti, jei mūsų vėl neuždarys, neprasidės karantinas. Mano šalis favoritė – Italija: kad ir į kokį regioną nuvažiuočiau, žinau, jog ten bus gerai. Mane žavi ir italų kultūra, ir maistas, ir gamta, ir kalba, ir jų temperamentas. Gal dėl to, kad pati esu gana emocinga, kartais mane tas lietuvių šaltumas net gąsdina. Per mažai mes vieni kitiems pasakome ką nors gera, ypač komplimentų, o juk geras žodis nieko nekainuoja, gali praskaidrinti visą dieną. Aš pati, nesvarbu, parduotuvėje, vaistinėje būčiau, visada pakalbinu pardavėjas ar pajuokauju su tais, kurie stovi šalia eilėje. 

O kaip jūsų aistra kiokušin karatė? 

Šią sritį apleidau prieš metus, kai atsirado papildomų veiklų – pasinėrus dar ir į grožio verslą. Neturiu verslininko gyslelės, bet labai žavi tai, kaip grožis ir sveikata susiję su gera savijauta ir emocijomis. Taigi toks darbas ne tik įdomus, bet ir labai malonus. O karatė reikalauja daug laiko (jo stinga) ir disciplinos. Ko gero, tebeieškau savęs, dar neatradau to, kas man idealiai tiktų ir patiktų. Pabandžiau bėgioti, karatė, paskui supratau, kad tai – ne visai man. Manau, neapsiribosiu ir ieškosiu kitų įdomių pomėgių.

Kokios savybės jums labiausiai trukdo?

Gal disciplinos trūkumas? Kai daug metų šokau baletą, laikiausi geležinės disciplinos. Galbūt  todėl vėliau norėjosi mažiau įtampos ir laisvesnio gyvenimo ritmo. Tiesa, niekada nebuvo ir taip, kad tik studentaučiau, nedirbčiau ar nežinočiau, ko noriu. Nebuvo užsitęsusios vaikystės etapo, kuris kitiems užtrunka iki 30-ies metų, kai gyvenama vien savo malonumui. Kai baigiau studijas, atsirado šeima. Man – 31-eri, bet, palyginti su bendraamžiais, kartais jaučiuosi labai sena. Kiti vis dar atranda save, ieško veiklų, neturi šeimos, o mano dukra Lukrecija jau eis į antrą klasę. Kai turi vaikų, vis tiek jau kitaip gyveni.

Dar vienas minusas tas, kad dažnai visur vėluoju. Norėčiau būti punktualesnė ir kartais taip atvirai nereikšti savo nuomonės. Bet tokia jau esu: kai kas nors blogai, negaliu sakyti, jog gerai. 

O kokias išskirtumėte savo teigiamas savybes?

Turbūt viena gerųjų ta, kad moku vertinti tai, ką turiu, džiaugtis mažais dalykais. Maloniai pasišnekučiavus, tarkime, su praeiviu, apsimanoma dozėmis geros energijos. Pamenu, per karantiną atvažiavau apsipirkti į vieną parduotuvę. Ji buvo pustuštė. Teko apipirkti ir mamą, ir kitus, taigi prie kasos atvažiavau net su keliais maisto pilnais vežimėliais. Kol kroviau prekes, pardavėja pati pasisiūlė sudėti jas į maišelius. Smagiai paplepėjome. Man tai buvo savaitės įvykis, labai sužavėjo. Gal tada žmonės turėjo daugiau laiko vieni kitiems... 

Ar esate iš tų žmonių, kurie moka mėgautis gyvenimu?

Kad ir ką daryčiau, mėgstu laiką leisti kokybiškai. Tarkime, patinka, kai bendraudama su vaiku galiu skirti jam visą dėmesį, o ne kas minutę pagauti save naršančią telefone ar feisbuke.  

Man labai keista, kad sveiki, šeimas, pinigų turintys žmonės, kuriems, rodos, nieko netrūksta, vis tiek jaučiasi nelaimingi, ieško problemų ten, kur jų nėra. Jeigu aš keliauju, mėgaujuosi kelione. Jei valgau, mėgaujuosi skoniais ir maistu. Labai mėgstu skanų maistą, man tai be galo svarbu. Tikriausiai negalėčiau laikytis itin griežtų dietų.

Kai šokau baletą, buvo ypač aktyvus režimas, didelis fizinis krūvis, be to, gal ir gerus genus paveldėjau. Tiesa, porą kartų prieš spektaklius yra tekę kelias dienas maitintis vien ryžiais. Tai prisimenu su siaubu. Gal svoris neauga dėl to, kad rimčiau valgau tik dusyk per dieną. Pagrindinis ir sočiausias valgymas būna vakarienė. Esu pelėda, iki 12–13 valandos dar tik budinuosi, apie valgį net pagalvoti nesinori, taigi išeina tarsi protarpinis badavimas. Bet šiaip esu linkusi pilnėti: jeigu per atostogas nuvažiuoju ten, kur viskas įskaičiuota, žiūrėk, jau plius 5 kilogamai (šypsosi). 

Kas jums svarbiausia kuriant santykius?

Svarbiausia kuriant santykius – pagarba vienas kitam, kad antroji pusė palaikytų dėl veiklų, skatintų, o ne priekaištautų dėl to, kam dar to ar ano reikia. 

Man mano šeima – močiutė, mama, sesuo, dukra. Jos yra didžiausias mano ramstis. Labai džiaugiuosi tuo, kad mano dvynė sesuo grįžo iš Prancūzijos gyventi ir dirbti į Lietuvą. Ji yra mokslininkė. Esame be galo artimos, nes nuo 10 metų persikėlėme į Vilnių ir ketverius metus gyvenome dviese mokyklos bendrabutyje, kol atsikraustė ir mama. Anksti tapome savarankiškos. Niekas nekontroliuodavo, ar paruošėme pamokas, tačiau mums su sese net minties nekildavo praleisti pamokas. Mama pasirašydavo tuščioje pažymių knygelėje pusmečiui į priekį, nes pasitikėjo mumis. 

Kiekviena moteris svajoja apie laiką sau. Kas jums jis reiškia?

Laikas sau man yra svarbus. Man toks metas būna tuomet, kai galiu pabendrauti su daugais, paskaityti knygą (mėgstu istorines, ypač domiuosi Vilniaus istorija) arba pagulėti vonioje su knyga rankoje ar žiūrint gerą filmą. Mėgstu tiesiog būti namuose, nes susikūriau tokį butą, apie kokį svajojau: pro dukros kambario langą atsiveria Gedimino pilies panorama, mano miegamojo langai – į uždarą žaliuojantį kiemą.

Visada norėjau šviesių namų, todėl interjere vyrauja balta arba pastelinės spalvos ir medis. Man būtinai turi būti plati, didelė lova, vonia, o ne dušinė. Kartą per mėnesį pasikviečiu namų tvarkytoją, ji iš pagrindų išvalo butą, nes, manau, tai nėra prabanga, per tą laiką geriau pabendrauti su vaiku, kad netektų išgirsti: „Mamyte, tu visada tvarkaisi arba dirbi ir neturi laiko pažaisti su manimi.“ Taigi aš kasdien buityje nesisuku, nesu iš tų žmonių, kurių namai būna sterilūs. Susikaupiu kartą per savaitę ir viską pasidarau – netgi su malonumu. 

Man labai svarbu susikurti aplinką, kurioje gerai jausčiausi, nesvarbu, ar kalbėtume apie namus, ar santykius, supančius žmones. Jei man kas nors nepatinka, nebijau keisti. Jeigu dėl mažų dalykų kartais ir sudvejoju, drąsiai ryžtuosi kardinaliems pokyčiams, nes patinka naujos pradžios. Visada sakau, kad bus geriau, nei buvo. Ir tai iki šiol pasiteisino.

Ko prašytumėte auksinės žuvelės, jei sugautumėte ją?

Materialių norų neturiu. Gal prašyčiau gerai jaustis, išsiugdyti laimės pojūtį. Dar svajoju apie laimingą šeimą.