Karolinos Liukaitytės sesuo dvynė Simona – sėkmingai karjeros Prancūzijoje siekianti mokslų daktarė

Karolina ir Simona Liukaitytės nėra identiškos dvynės. Karolina juokauja, kad viena už kitą egzamino laikyti jos negalėdavo, nors kartais ir norėdavosi.

Labai skirtingos jos ir gyvenime. Net gyvena skirtingose šalyse – Karolina daro karjerą Lietuvoje, o Simona žiba mokslo srityje ir dirba Prancūzijoje.

„Mano sesuo yra mokslininkė. Ji gyvena visai kitaip nei aš. Ko gero, jau 10 metų ji studijuoja universitete, ir ką tik Prancūzijoje, Marselio universitete, baigė doktorantūrą, – džiaugiasi K.Liukaitytė. – Sesė yra fizikė, užsiima lazerių fizika. Ji tikrai iš kito pasaulio nei aš! Su jos veikla iš esmės susipažinau tik sėdėdama jos doktorantūros darbo gynime. Tada supratau, kad nė velnio nesuprantu, apie ką ji kalba.“

Draugės nuo vaikystės

Karolina pasakoja, kad šitaip buvo nuo vaikystės: jai labiau prie širdies buvo humanitariniai mokslai, o Simona visada puikiai mokėjo skaičiuoti.

„Sesė mane mokydavo fizikos ir chemijos, o aš jai padėdavau rašyti interpretacijas ir rašinėlius, ruošdavau jos prancūzų namų darbus. Ji visada buvo tiksliukė, moksliukė, šalia to – ir mano sąžinės balsas“, – šypsosi.

Nejau jos visada gerai sutarė, bendradarbiavo? „Buvo visko. Kai augi su bendraamže seserimi ar broliu, tikrai būna įvairių nutikimų. Bet kai pagalvoji, man sesė, matyt, buvo geriausia dovana. Mes visada viena kitą palaikydavome, kad ir kas nutiktų. Net jei kuri ir būdavo neteisi, kita vis tiek gindavo, ir nesvarbu, kokioje situacijoje, kurioje vietoje. Abi mes mokėmės baleto mokykloje, abi žinojome, kaip tai sunku. Ir visada viena kitą palaikėme, kartu tai perėjome. Mes viena apie kitą iš esmės viską žinojome, ir sesuo yra geriausia draugė“, – tikina Karolina.

Užtart užtardavo, bet iš bėdos viena kitą ar traukdavo? „Gal kada plaukus ir palaikė, kai man bloga buvo... – juokiasi K.Liukaitytė. – Bet dažniausiai gelbėdavo artėjant egzaminams. Visos tos fizikos, matematikos... Turėdama ją jaučiausi saugiau.“

Bendraudama su 15min Karolina svarsto, kad, matyt, tai ji buvo ta „blogoji“ dvynė. O Simonai nieko niekada negalėdavai prikišti.

„Simona tikrai buvo ta geroji sesuo. Ji viską visada darė labai teisingai ir tvarkingai, viską gražiai susidėliojo, įstojo į tokią specialybę, kur labai aiškus takas... Ji turi aiškius tikslus, prioritetus. Tuo tarpu aš pasirinkau žurnalistiką, ir ją baigusi nė nežinojau, ką daryti, – juk taip platu, gali kur tik nori keliauti... Man sesė – pavyzdys, autoritetas. Mane žavi jos užsispyrimas, gebėjimas siekti savo tikslų“, – sako K.Liukaitytė.

Fizikos mokslų daktarė

Įstojusi mokytis fizikos S.Liukaitytė iš tiesų žengė labai kryptingai ir uoliai siekė tikslų. Tokių didelių, kad lapkričio pabaigoje sėkmingai apsigynė doktorantūros darbą, Prancūzijoje dirba su itin svarbiais moksliniais projektais.

Sesers doktorantūros darbo gynimą savo akimis stebėjo ir K.Liukaitytė – atvyko pas seserį palaikyti, pasveikinti, vėliau – atšvęsti.

„Ta proga suruošėme prancūzams lietuvišką stalą. Ten yra tokia tradicija: jei giniesi doktorantūros darbą, tai turi visus tradiciškai pavaišinti. Lietuviška virtuvė visiems labai patiko. Iš tiesų, dalis stalo buvo užklota prancūziškais, kita dalis – lietuviškais patiekalais, – pasakoja. – Pirmiausia manėme, kad visi prancūziški patiekalai bus suvalgyti, o lietuviški liks, bet įvyko atvirkščiai. Juokinga pasakoti, kuo vaišinome, bet... Buvo lietuviškos taukinės, kurią mums seneliai ruošdavo. Maniau, daugeliui tai atrodys pasišlykštėtina, bet ne. Dar buvo dešrų, sūrio... Lagamine daug vietos užėmė. Mūsų sūrius jie labai gyrė.“

Bent jau artimiausius metus Simona žada toliau dirbti, gyventi Prancūzijoje: „Kartais ji pasako norinti grįžti į Lietuvą – taip smarkiai pasiilgsta mano dukters, savo dukterėčios. Sesės darbo kabinetas nukabintas Lukrecijos (K.Liukaitytės dukters, – aut.past.) nuotraukomis, kompiuterio ekrane – irgi jos nuotrauka. Jos su Lukrecija puikiai sutaria, sesė ją dievina. Keliskart Simona sakė, kad dėl Lukrecijos viską padarytų, viską mestų ir atvažiuotų dirbti čia. Tiesą sakant, ji tikrai galėtų dirbti ir Lietuvoje. Bet Prancūzijoje ji dirba su tokiais projektais, kurie susiję su kosmosu, juos remia Krašto apsaugos ministerija. Tokio įdomaus darbo mūsų šalyje ji niekad negalėtų dirbti – mūsų rinka per maža. Savo žinias ji geriau gali pritaikyti Prancūzijoje. Man būtų savanaudiška prašyti, kad grįžtų.“

O ir Simonos mylimasis drauge įsitvirtinęs Prancūzijoje... „Mano sesuo jau kelerius metus draugauja su labai geru vaikinu iš Lenkijos. Manau, galima ateityje laukti vestuvių – turbūt keliausim švęsti į Prancūziją. Labai džiaugiuosi už Simoną: jai puikiai susiklostė ir profesinis, ir asmeninis gyvenimas“, – šypsosi.

Karolina apie seserį kalba itin gražiai, besididžiuodama. O kaip Simona vertina jos pasiekimus? Juk K.Liukaitytė Lietuvoje – žinoma, atpažįstama, mėgstama...

„Sesė iš manęs labai juokiasi, pripasakojo apie mane savo dėstytojams. Prieš man atvažiuojant jie jau buvo matę kelis vaizdo įrašus iš šokių projekto, o kai kurie net ir orų prognozę mane vedant buvo matę. Dėstytojams ji dėl manęs pasigiria. Bet vis tiek daugiausia turbūt giria Lukreciją. Ir dėstytojams Prancūzijoje pasakoja, kad didžiausias mano pasiekimas – ne televizija, bet šeima“, – tikina.

Atšventė gimtadienį

Doktorantūros darbą Simona apgynė lapkričio 17-ąją, seserų Liukaityčių gimtadienio išvakarėse. Žinoma tai tapo geriausia gimtadienio dovana abiem. O ir gimtadienis neliko nepaminėtas.

„Pernai gimtadienį abi irgi atšventėme Prancūzijoje – tada buvome Paryžiuje, šįmet – Marselyje. Gaila, kad kartu nekeliavo Lukrecija su Arnu (K.Liukaitytės vyras Arnas Jurskis, – aut.past.)... Tačiau Arnas buvo išvykęs kitur, o Lukrecija dar per maža, kad tiek valandų išsėdėtų darbo gynime. Šįmet paminėjome paprastai: užpūtėme žvakutes, išgėrėme šampano ir patraukėme į naktinį miestą. Prancūzai tikrai moka linksmintis, yra labai draugiški. Buvo labai smagu“, – pasakoja Karolina.

Į Prancūziją Karolina nuskrenda gana dažnai, o ir Simona į Lietuvą nepamiršta sugrįžti: „Manau, kad kai kurie ir gyvendami Lietuvoje nesusitinka tiek, kiek mes. Mudvi matomės vidutiniškai kas tris mėnesius – arba aš pas ją skrendu, arba ji grįžta... Keliskart iš Arno buvau dovanų gavusi bilietus į Paryžių savaitgaliui. Kol aš iki Paryžiaus nuskrendu, sesė iš Pietų Prancūzijos ten atvažiuoja greituoju traukiniu.“

Tiesa, kartais tas atstumas seseris tikrai vargina. Būna, kad pasireiškia noras gyventi arčiau, susitikti dažniau...

„Jei susapnuoju kokį blogą sapną, pirmiausia pabudusi skambinu sesei ir klausiu, ar jai viskas gerai. Bet tai natūralu... Marselis, kur anksčiau gyveno, – ne pats saugiausias miestas, ten visko gali nutikti. Kartais jei ji kelias valandas neatsakydavo į žinutę, mane tikrai apimdavo panika. Dabar ji persikėlė į Tulūzą, ir man pasidarė ramiau“, – sako K.Liukaitytė.

Pokalbį su 15min K.Liukaitytė baigia atvirai: „Mūsų santykiai yra idealūs, bet kitaip ir negalėtų būti, kai gyveni „per atstumą“ – juk tada nelieka buities. Tačiau man jos be galo trūksta.“