Kartu su Baltijos kelio trisdešimtmečiu Andrius Mamontovas mini ir savo gimimo dieną

„Buvo ką tik pasibaigęs Roko maršas – tą rugpjūčio 23-iąją kažkur išvažiavęs švenčiau savo gimtadienį. Baltijos kelias, Roko maršas – man tai sudedamosios dalys vieno didelio veiksmo, kuris prasidėjo 1988-ųjų vasarą ir vyko iki 1992-ųjų, kai Lietuvą paliko paskutiniai Rusijos kariuomenės kareiviai“, – Baltijos kelio 30-osioms metinėms skirtame žurnalo ŽMONĖS numeryje kalbėjo Andrius.  

Prieš dvejus metus, švęsdamas savo 50-metį, A. Mamontovas tikino, kad jis vis dar tas pats žmogus, dainavęs „Laužo šviesą“.

„Kai atsisuku atgal ir matau pasišiaušusį berniuką, miniai žmonių dainuojantį Laužo šviesą, nesijaučiu už jį daug vyresnis ar labai pasikeitęs. Tebesu tas pats žmogus. Gal tik ramybės dabar turiu daugiau,“ – sakė dainininkas, gimtadienio proga papuošęs žurnalo ŽMONĖS viršelį. 

Laiko jam nėra ko bijoti – gerbėjų meilę jis vis tiek išsaugos amžinai. „Muzikantai iš tiesų ilgiau išlieka jauni vidumi. Turbūt tai galioja visiems menininkams: kai gyveni kūrybinį gyvenimą, visada ieškai ko nors naujo, o kol ieškai, tol esi gyvas, – sakė Andrius Mamontovas. – Laikui bėgant, atkrinta visi nesvarbūs dalykai. Brandą aš suvokiu kaip momentą, kai supranti, kad verta daryti tik tai, ką nori daryti. Tik tai, kuo degi“.

Per tuos 50 metų jo kelyje būta visko: didžiulės šlovės, keistos būsenos iširus „Foje“, klajonių su E. Nekrošiaus spektakliu „Hamletas“ ir depresijos suvaidinus paskutinį spektaklį.

„2014-ieji man buvo siaubingai sunkūs, – prisimena Andrius. – Surengiau didelį koncertą, jo svečiai buvo ir „Foje“ nariai: iš pasąmonės ėmė lįsti seni prisiminimai – ir geri, ir blogi... Tai buvo visiškos tuštumos metai, nežinojau, kaip iš to vaduotis. Laimei, jie praėjo, 2015-aisiais ėmiau atsigauti, išleidau albumą „Degančios akys“, išvažiavau į koncertų turą per Lietuvą, keliavau po Tibetą. Matyt, taip jau būna: kai užbaigi kokį didelį savo gyvenimo darbą, atsiveria duobė ir tai reikia tiesiog ištverti – o paskui vėl eiti į priekį“.