Žaislų parduotuvėse iki pat lubų išrikiuotos rožinės dėžės su lėlėmis. Šios pagamintos taip, kad kuo labiau primintų tikrus kūdikius. Į tokias lėles mažos mergaitės blizgančiomis akimis pradeda žiūrėti vos išmokusios regzti pirmuosius sakinius. Jos jau žaidžia namus ir svajoja tapti mamomis. Tarsi su įžengimu į šį pasaulį būtų užprogramuotos vienam tikslui – atėjus laikui ant rankų laikyti tikrą kūdikį.
Moterys, netapusios mamomis
Gyvenimas po diagnozės
Statistiškai apie 10 proc. moterų kasmet išgirsta, kad niekada negalės susilaukti vaikų. Tą akimirką nuo mažens statyta svajonių pilis subyra į šipulius. Tuščia. Būtent šis žodis išsprūsta iš lūpų moterims, paprašytoms pasidalyti, ką jautė sužinojusios lemtingąjį „ne“. Profesorius Jamie Anderson yra pasakęs, kad sielvartas – tai meilė, kurios nebėra kur padėti.
Tada ji ima kauptis akių kampučiuose, susisuka į gniužulą gerklėje, užspaudžia krūtinę. Psichiatrai ir psichologai teigia, kad vienas iš būdų šį sielvartą bent kiek palengvinti yra pasistengti atrasti naujus indus, į kuriuos būtų galima supilti tą savyje užspaustą meilę, rūpestį ir švelnumą. Galbūt tai artimiausi šeimos nariai, kuriems iki šiol vis pritrūkdavote laiko pasakyti, kad mylite. Gal tai įkvepiantis darbas ar projektas, kuriame matote prasmę ir savo energiją galite atiduoti atlapa širdimi.
Gal tai neatlygintina pagalba žmonėms – net ir tiems, kuriuos sutikote pirmą kartą gyvenime. Galbūt – labdaros organizacija, kurios dalimi norėtumėte tapti. Galiausiai, gabalėlį širdies paprašyti pasaugoti galima net augintinių. Augalų darželio ant palangės... Ir meilė lėtai, bet gracingai atranda naujų vietų, kuriose gali žydėti.
Pralaimėjusios laikui
Kartais moterims vaikų susilaukti nepavyksta ne dėl biologinių sunkumų. Kartais gyvenimas tiesiog nesiklosto taip, kaip norisi. Mergaitės užauga ir supranta, kad viskas daug sudėtingiau, nei išsirinkti lėlę iš žaislų lentynos. Kartais kovoti tiesiog pritrūksta laiko. Ir jėgų. Tik ar tai reiškia, kad atsitraukus iš šio mūšio gyvenime daugiau nelieka dėl ko kovoti?
Viena didžiųjų problemų, su kuriomis susiduria šioje situacijoje esančios moterys, yra savęs kaltinimas: „Ar tikrai padariau viską?“ Tokia tyli saviplaka kelia nuolatinį destruktyvų stresą. Neleidžia į ateitį žengti su pozityviu tikėjimu. O ateitis toli gražu nelaukia tuščiomis. Tiesiog ji bus kitokia, nei anksčiau tikėjotės. Tačiau nebūtinai ne tokia graži. Todėl rytojaus istorijas pasitikti verta iškelta galva. Ne kaip pralaimėtojai.
Taip, visi žinome, kad savigrauža niekur nenuveda, tačiau kaip su tuo kovoti? Psichologijos profesorius Elisha Goldsteinas įsitikinęs, kad pirmiausia reikia suvokti, jog praėjusio laiko nebeįmanoma sugrąžinti ir nutikusių dalykų nebeįmanoma pakeisti. Vienintelis kelias į priekį – išmokti sau atleisti (net kai racionalios priežasties save kaltinti iš tiesų nėra) ir suvokti, kad praeities išgyvenimai, nesvarbu, geri ar blogi, daro mus stipresnius.
Gebėjimas priimti praeitį, pasiimti iš jos reikalingas pamokas ir paleisti – ne trumpam užsimiršti, bet iš tikrųjų paleisti – yra vienintelė jėga, leidžianti žmonėms tobulėti. Daranti mus išmintingus, tvirtus ir pasiruošusius drąsiau sutikti ateitį.