Kas mus išmokė bučiuotis?

Sigmundas Freudas neabejojo, kad bučinys – tai pasąmoningas troškimas susigrąžinti palaimą, kurią patyrėme žįsdami motinos krūtį. Tačiau jeigu tai būtų tiesa, visos kultūros bučinį traktuotų vienodai. O juk kiek pasaulyje kraštų, kur tokio dalyko išvis nėra! Betgi ar niekada nebuvo? O gal pamiršti bučinį žmones privertė kiekviename žingsnyje tykoję draudimai?

Apie pirmykščių genčių gyvenimą bylojančiuose piešiniuose ant urvų sienų besibučiuojančių žmonių nerasta, užtat senovės Egipto mene bučiniai vaizduojami dažnai. Tiesa, mokslininkai mano, kad jie atspindi ne to meto erotinius papročius, o simbolizuoja gyvybės perdavimą per kvėpavimą.

Seniausias iš žinomų bučinio aprašymų yra indiškas tekstas, datuojamas maždaug 1500 m. pr. Kr. Tai jokiu būdu neįrodo, kad šį įdomų meną išrado indai. Tiesiog jie apie bučinius parašė ir kaip tik jų tekstai išliko.

Šalininkai teorijos, teigiančios, kad bučinys yra išmoktas dalykas, spėja, esą Europa su juo susipažino padedama graikų tautybės kareivių iš Aleksandro Didžiojo armijos. Įsiveržę į Indiją, šie turėjo progos pasmaguriauti ugningų tos tolimos šalies moterų bučinių.

Beje, Graikijoje buvo minimos dioklėjos – šventė skirta pagerbti Diokliui Atėniečiui, kuris žuvo per mūšį savo skydu uždengęs mylimąjį. Šventės metu būdavo rengiamas bučiavimosi konkursas (žinoma, tarp vaikinų): teisėjas vertindavo dalyvių mokėjimą bučiuotis, o nugalėtojas būdavo vainikuojamas laurų vainiku.

Apsikeitimo sielomis simbolis

Guvaus proto romėnai bučiniui sugalvojo net tris pavadinimas – pagal tai kas ir kaip bučiuojasi!

Osculum – tai bučinys į skruostą, kuris gali būti draugiškas, oficialus, parodomasis arba nekaltas tėvo bučkis vaikui.

Basium – bučinys į lūpas, išreiškiantis pagarbius jausmus, pavyzdžiui, sutuoktinių.

Savium – šiuolaikiško prancūziško bučinio atitikmuo buvo saugomas išskirtinai meilužiams ir... prostitutėms.

Bučiavimosi būdas ir vieta priklausė nuo to, kas bučiuoja ir kas bučiuojamas. Bučiniu į lūpas ir akis romėnai pasisveikindavo ir atsisveikindavo su draugais bei šeimos nariais. Aukšto rango svečias tokiu bučiniu pagerbdavo namų šeimininką ir taip pat būdavo pagerbiamas pats. Žemesnio rango asmuo pakšėdavo į ranką, delną ar drabužio kraštelį užimančiajam aukštesnę padėtį. Jei rangų skirtumas būdavo itin didelis, nevertasis turėjo pabučiuoti didžiūno pėdas ar net žemę, kuria tas vaikšto. Romėnai nuolankiai bučiuodavo ir dievybių sandalus.

Pasibučiuodami visiems matant sužadėtiniai patvirtindavo savo sužadėtuves. Greičiausiai su šiuo papročiu sietina mūsų laikų tradicija paraginti pasibučiuoti žiedus sumainiusius jaunavedžius. Krikščionys šį veiksmą pagrindė teiginiu, esą bučinys simbolizuoja apsikeitimą sielomis tarp jaunojo ir nuotakos, dviejų tapimą vienu kūnu.

Aistringos scenos bažnyčioje

Remdamasis romėniškais papročiais, šv. Paulius ištikimiems savo sekėjams patarė sveikintis „šventu bučiniu“. Taip atsirado taikos bučinys, kuriuo per mišias susitaikymui apsikeisdavo ne tik vyrai su moterimis, bet ir tos pačios lyties asmenys. Dabar taikos bučinio vaidmenį atlieka rankos paspaudimas.

Pirmieji krikščionys bučiavosi ir per krikštynas, laidotuves, priimdami komuniją, eidami į kankinio mirtį. Bučiniu pagerbdavo ir šventas relikvijas.                            

Panašų elgesį galima pamatyti ir Mekoje, šventame islamo mieste, kur saugomas Juodasis Akmuo – didžiausia musulmonų brangenybė. Legenda skelbia, kad kadaise šis akmuo buvęs skaisčiai baltas, bet pajuodo perimdamas nesuskaičiuojamas jį bučiuojančių maldininkų nuodėmes.

Bakterijos ant liežuvių

Beje, senovės romėnai gana greitai sumetė, kad bučinys gali būti infekcijos šaltinis. I a. Cezaris Tiberijus išleido įsakymą, draudžiantį bučiuotis, mat valdovą baugino tarp Romos kilmingųjų sparčiai plitęs pūlingas plauko maišelio uždegimas.

Kiek vėliau gyvenęs satyrikas Marius Valerijus Marcialis su pasidygėjimu aprašė savo patirtį bučiuojant lūpas ir veidus, dažnai purvinus, spuoguotus ir randuotus. Paisydami artimųjų pojūčių, prieš apdovanodami juos bučiniu, romėnai kvėpinosi burnas mira.

Romėnų nuogąstavimus patvirtino šiuolaikiniai mokslininkai. Jie apskaičiavo, kad per vieną prancūzišką bučinį su mylimuoju apsikeičiame 40 000 mikrobų, 250 rūšių bakterijomis, 0,7 g baltymų, 0,45 g  riebalų ir 0,19 g  kitokių organinių junginių. Laimei, 80 proc. perduodamų bakterijų yra būdingos daugelio žmonių organizmui. O 20 proc. likusiųjų paskatina aktyviau veikti imuninę sistemą, taigi išeina tik į naudą.

Bučiuoti – tai priimti be išlygų

Akivaizdu, kad bent pastaruosius tūkstantį metų žmonės noriai bučiuojasi, ir žmogaus organizmas yra išsiugdęs atsparumą „svetimų lūpų invazijai“. Indų sukurtoji „Kamasutra“ pateikia tris šimtus bučinių rūšių, o veikalas parašytas VI amžiuje.

„Alachas sukūrė švelnų bučinį į skruostus, kaklą, kaip ir godų įsisiurbimą į gaivias, sultingas lūpas“, – tikina Tunezijos šeichas iš „Kvepiančiojo sodo“, kūrinio, parašyto prieš gerus keturis šimtus metų. Nekyla abejonių, kad bučiavimosi meną puikiai išmanė Lukrecijus, kurio poezijoje yra ir tokios eilutės: „Aklinai susikimba kūnai, susimaišo jų seilės burnose / Karštai alsuoja abu, dantimis čiuopdami kito lūpas.“ Beje, riteriškai meilei bučinių magija taip pat nebuvo svetima. Juolab kad, išskyrus bučinius, jai daugiau nieko ir nebuvo leista.

Mūsų kultūrai įprasta, kad motina bučiuoja savo vaiką, brolis – seserį, prispausdami lūpas prie skruosto pasisveikina bičiuliai. Tačiau tikrasis bučinys skirtas meilužiams.

Bučiuojamės švelniai, o pagauti geismo – godžiai, šiurkščiai. Ir kaip tik ši bučiavimosi ypatybė pakiša mintį, kad tai ne tik rafinuotas menas, bet ir įgimtas impulsas. Prisimename jį iškart, kai sutinkame tą, kurį galime mylėti, su kuriuo nedvejodami pasidalysime savo gyvenimą – bakterijas, malonumus, jausmus...