Antrajam pasauliniam karui prišliaužus prie Lietuvos ir pirmiems naciams įžengus į mūsų žemę, šalyje pradėti persekioti ir žudyti žydai. Bet ir per patį Holokausto įkarštį atsirado, kas juos gelbėjo, nepaisydami mirtino pavojaus, kokį užsitraukdavo ne tik ištiesusieji pagalbos ranką – ir jų šeimų nariai. Viena garsiausių iš jų – lietuvių poezijos chuligano, keturvėjininko futuristo Kazio BINKIO (1893–1942) ir jo žmonos Sofijos BINKIENĖS (1902–1984) šeima.
KIŠENĖSE – KETURI VĖJAI
Karo metu pradėjęs mokytojauti gimtajame Papilyje, Kazys Binkis susipažino su kolege – jaunute turtingo Nariūnų ūkininko Adomonio dukra Pranute. Permaininga – su atoslūgiais ir potvyniais – draugystė tęsėsi bene penkerius metus, atlaikė išsiskyrimą, kai Binkis po karo gyveno Vilniuje ir kai 1920-aisiais išvyko į Berlyną pradėti literatūros ir filosofijos studijų Humboldtų universitete (kaip laisvasis klausytojas su pertraukomis studijavo iki 1923 metų).
Jų draugystei, juo labiau santuokai labai priešinosi merginos šeima, atskleidžia Viktoras: „Atkalbinėjo: „Jis vėjavaikis, lyg paukštelis – nei pinigų, nei būsto – nieko. Kaip tu su juo gyvensi?“ O ji – mergina užsispyrusi: „Myliu, noriu, negaliu.“ Na, Binkis vestuvių iškelt neturi už ką, tai 1921-aisiais jas surengė Adomoniai.
Bet jau tokias, kad visa apylinkė žinotų. Į Nariūnų dvarą iš Panevėžio užsakytas karinis orkestras, kuris važiuodamas siauruku visą laiką grojo, kiekvienoje stotelėje čerkielas kilnojo. Palėvenės bažnyčioje Pranutę ir Kazį sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas.
Vienas piemenėlis laukuose ganė karves ir pamatė užburiantį vaizdą: keliu važiuoja neįtikėtinas daiktas – automobilis „Ford“, sėdi jame gražiausia pora – jaunosios nuometas plaikstosi, šalia – gražuolis