Kas tas žiemą basas net sostinės centre bėgiojantis Tarzanas? Tai laimės formulę atradęs mokslininkas Alanas Petrauskas

Tą akimirką pavyko įamžinti žinomam gatvės fotografui Vincui Alesiui – nuotraukos sukeltą efektą šį kartą tikrai galima apibūdinti kliše „susprogdino internetą“.

Jis panašus į beprotį, bet jis – milijonierius... Jis panašus į beprotį, bet jis – kietas mokslininkas... Tokie spėliojimai iškart ėmė sklandyti apie Tarzanu pramintą vyrą.

Dažniau kursuojantys Vilniuje Žaliųjų ežerų link matydavo jį kur kas anksčiau ir dar atšiauresnėmis aplinkybėmis – bėgantį basą, kai spaudė daugiau nei 20 laipsnių šaltis.

Ir kai aš nesugebėjau rasti Alano buto, jis, užuot aiškinęs telefonu, iššoko basas į kiemą manęs pasitikti. Sakniavos kaime jo fotografuoti atvykusios kolegės taip pat atidundėjo pasitikti pusnuogis. Negana to – šoko į eketę. Alanas maudosi visus metus. Nebijo susirgti?

Basas bėgioju, kad pažadinčiau jausmus. Tai batai kojoms nesveika. Civilizacija yra nuolatinis dauginimas nereikalingų būtinybių. Jos įėjo į mūsų kultūrą ir nebegalime be jų apsieiti.

„Geriausias būdas įveikti baimę – žengti į ją. Kas blogiausia gali nutikti – susirgsi, – kalba pildamas į stiklinę savo ruoštą puikų vaisių ir riešutų kokteilį. – Mano draugas sako, kad dar nematė iš eketės išnirusio nusiminusio žmogaus – kiekvienas išlipa laimingas, įkvėptas, lyg naujai gimęs.“

Neslėpsiu, akimirką buvo nedrąsu susitikti su žmogumi, apie kurį beveik nieko neįmanoma sužinoti. Nebent paklaidžioti jo sukurtame interneto puslapyje laimeskelias.lt, bet be vedlio jame gali pasiklysti. Gal koks sektantas? Gal Psichikos sveikatos centro pacientas?.. Įprasta miestiečio aplinka bute ramina, virtuvėje – dubenys pripjaustytų daržovių, riešutų kupini dubenėliai. Vėsoka, bet Alanas puikiai jaučiasi basas ir su lengvais lino drabužiais.

Kiek tam Tarzanui metų? Koks skirtumas. Toks jo atsakymas lydi daugelį klausimų, kuriais būtų galima išgauti bent kokių visuomenei suprantamų atsakymų. Turi tris dukras, vyriausiai – per 30 metų, vidurinėlė – 18-os, o mažylei – 7-eri. Pastaroji mokosi, kaip sako Alanas, buvusios žmonos išrinktoje elitinėje mokykloje, „kažkokioje amerikiečių“. Šis faktas patvirtina gandą, kad keistasis yra pasiturintis, nes mokslai tokiose mokyklose brangūs.

Pokalbio, kurio herojus greičiausiai nelaikė interviu, metu netrūko angliškai tariamų frazių, chemijos, matematikos ir fizikos dėsnių bei formulių, kurias buvau laiminga pamiršusi dar mokykloje. Mokytojai tikino, kad jos svarbios, bet greičiausiai ne ta prasme, kuria jas naudoja Alanas Petrauskas. Pasitelkęs tiksliuosius mokslus jis apskaičiavo, įvardijo, kas yra laimė, meilė, kaip siekti šių dalykų, kaip auginti vaikus laimingus.

Tą dieną, kai pusnuogis bėgo Gedimino prospektu, tiesiog tvarkė reikalus – lėkė į agentūrą nusipirkti lėktuvo bilietų. Skrido į Rusiją – Krasnodare ir Čeliabinske kelios mokyklos taiko Alano Petrausko sukurtą mokymo sistemą. Buitiniai reikalai ne patys smagiausi, todėl Alanas derina juos su malonumu: subėgiojo į miesto centrą iš sostinės pakraščio ir atgal, taip susidarė jam priimtina dienos norma – apie 20 kilometrų, kartu ir reikalus sutvarkė.

Nors elgesys, išvaizda stebina, Alanas paiso civilizuotam pasauliui priimtinų taisyklių. Į biurą pasiimti lėktuvo bilietų nuogas jis nežengė – jau turi sistemą: už kelnių užkišti marškinėliai atstoja rankšluostį, kai įšoka į ežerą ar upę, o juos apsivelka, kai reikia įžengti į įstaigą.

Papasakokite – kas jūs.

Visada domėjausi tiksliaisiais mokslais ir jais tikėjau. Maniau, kad svarbiausia yra būti matematiškai tiksliam, logiškam ir priežastingumo dėsniai patys tau atsivers. Sovietų Sąjungos metais buvau absoliučiai pirmas chemikų olimpiadose, vėliau – ir tarptautinėse. Vilniaus universiteto profesoriai man patarė studijuoti Maskvoje, jie buvo teisūs, kad grįšiu kitoks. Pamažu atėjo suvokimas, kad visuomenėje vyrauja vienmatis, geriausiu atveju – dvimatis mąstymas, nors iš tiesų žmogus sukurtas turėti daugiamatę logiką. Vienmatė logika yra formali, žmogus vadovaujasi paprastu principu „teisinga–neteisinga“. Tai pats žemiausias – destrukcinis – lygis. Kūrybinis lygmuo yra daug aukštesnis – daugiamatis. Apie visus lygius sukūriau filmukus, ketinu juos paversti animaciniais įvairiomis kalbomis vaikams.

Kai baigiau universitetą, griuvo Sovietų Sąjunga. Maskvoje mokslininkai tapdavo verslininkais milijonieriais arba išvykdavo į Jungtines Amerikos Valstijas, ten irgi tapdavo nebiednais žmonėmis, trečias kelias – likti aukštojoje mokykloje, mokslo įstaigoje ir zulinti kelnes.

Aš išvažiavau į Ameriką, į farmacijos kompaniją Sinsinatyje. Supratau, kad jie ten nesupranta chemijos. Grįžau į Maskvą, studentams pasiūliau steigti įmonę, kuri padės amerikiečiams kurti vaistus. Įkūrėme „ACD/Labs“ – iki šiol gyvuoja. Programinė įranga su algoritmais – tai pagalba žmonėms, kurie nemėgsta tiksliųjų mokslų, tačiau jų reikia darbui.

Bet kažkas buvo ne taip, kad jūs šiandien – ne Amerikoje, o Lietuvoje, bėgiojate žiemą vasarą ir maudotės eketėse?

Kiekvienam normaliam žmogui viduje kirba dvejonė. Pradėjau į tai gilintis iš matematinės pusės. Nesuprasi mokslo, jei nesuprasi savo jausmų. Tikslieji dvasiniai mokslai – štai kaip galima nusakyti tai, kuo užsiimu pastaruoju metu.

Koks skirtumas tarp vienmačio mąstymo lygmens ir daugiamačio?

Vienmatis lygmuo leidžia matyti gyvenimo kelią tik tiesiai ir atgal. Visumą išvysti gali tik būdamas aukštesniame lygmenyje. Jame žmogus atsiduria, kai įsimyli.

Įsimylėjęs žmogus būna daugiamatis. Bet tas jausmas praeina, žmogus grįžta į savo primityvią būseną, nusimena. Taip nutinka dėl to, kad jis neturi jausmų kultūros, nemoka puoselėti įsimylėjimo momentu sudygusių daigelių. Gabus sodininkas iš jų išaugina gražias gėles, o vienmačiai padarai tuos daigelius sutrypia.

Tokia asmenybė vaikus žlugdo, jei jų turi: vietoj atsakomybės ugdymo naudoja draudimus, vietoj drąsos ir žingeidumo – šnipinėjimą ir kontrolę.

Visi šie dalykai neliečia laimingų žmonių, sukūrusių geras šeimas. Jie gyvena savo daugiamačiame pasaulyje. Retai sutiksite tokių laimingų šviečiančių žmonių. Tam reikia, kad ir patys švytėtumėte.

Šeimos būna nestabilios, nes jas kuria žmonės, nesuprantantys jausmų kultūros. Kaip orkestras, į kurį įsiliejo prastai grojantys smuikininkai.

Bet tie nieko neišmanantys, pasak jūsų, apie jausmų kultūrą turi galimybę ją perprasti?

Be abejo. Ir įdomu stebėti vadinamąjį tunelinį efektą, kai gimsta stebuklas. Jei žmogus emocine ir mentaline prasme visiškai pasijungia į tikslą – jį ir pasiekia. Tą tunelinį efektą – stebuklo gimimą – galima net matematiškai iliustruoti. Stebuklas prasideda nuo paprasto dalyko: įprask svajoti.

O jūs galite pasakyti savo svajonę?

Turėti puikią šeimą, kuri gyventų tarsi rojaus sode, būtų apsupta tokių pat draugiškų šeimų, kur vaikai galėtų lankyti mokyklą, kur jiems nebūtų primetamas šabloniškas mąstymas.

Drįstu prabilti iš savo primityvaus lygmens: man regis, smagiau puoselėti svajonę, kurią galima išpildyti.

Svajonė visada bus įgyvendinta. Būkite realistai, bet reikalaukite iš savęs neįmanomo. Tik svajonės, kurių, atrodo, neįmanoma įgyvendinti, suteikia gyvenimui prasmės. Mes turėtume gyventi tam, kad įgyvendintume svajones.

Kas paakino jus atkreipti dėmesį į tai, apie ką, sakykime, normalūs žmonės net nepagalvoja?

Mano paties nelaimingas gyvenimas. Maskvoje sukūriau šeimą, iširo. Apie 1998-uosius grįžau į Lietuvą, sukūriau antrą – irgi iširo. Kas buvo blogai? Buitis buvo blogai, meilės nebeliko.

Gal išvargino pinigų stygius?

Pinigų buvo – o kiek! (Perbraukia sau per kaklą.) Šeima – tai vientisas intelektas, vientisa dvasia, simfonija, paukščio skrydis, tai šventa, tokiame darinyje negali kilti barnių, o man nepavyko tokios sąjungos sukurti.

Jūs dabar vienišas ar su moterimi gyvenate?

Tavo laimė visuomet šalia, tik jos nematai, nes neprasikrapštai akių. O šiaip buvusios žmonos ir dukros mane vis tiek bando suprasti ir, kiek gali, tiek palaiko (šypsosi).

Tai greičiausiai žinote, kaip pajusti ribą, kada skirtis, o kada dar verta lukterėti?

Jokio skirtumo, eiti į skirtingas puses irgi gerai. Jei nepavyksta laimės kurti kartu – tada reikia skirtis. Bet išeiti reikia nesudeginant tiltų. Tą patikrinau savo kailiu. Nesudeginti tiltų – tai neprišnekėti durnų žodžių. Galima išsiskirti gražiai suvaldant aršius dalykus.

Žmonių tikslas – būti savipakankamiems. Nelaimingi tie, kurie nemoka būti vieni.

Bet iš jūsų kalbos suprantu, kad tobulas darinys yra vyro ir moters, o ne atskiro individo?

Vieno kelias daug sunkesnis nei šeimos, juo sunkiau priartėti prie dieviškumo. Yra daug kelių į dieviškumą, bet optimaliausia jo siekti vyrui ir moteriai drauge.

O kol esu vienas, bent jau stengiuosi sėti sąmoningumo sėklas, globoti sudygusius daigelius vaikų širdelėse, propaguoti naują pasaulėžiūrą. Turiu idėją įkurti tokią mokyklą, kol kas mano programą įgyvendina kelios mokyklos Rusijoje, vis pasikviečia Melkio mokykla, esanti 20 kilometrų už Vilniaus. Ten vaikai mokomi jausmų kultūros, savarankiškumo, pažinti save, pasirūpinti kitais, bet pirmiausia – savimi. Būti atsipalaidavę ir susikaupę vienu metu. O kaip dažniausiai būna? Jei atsipalaidavęs žmogus – tai pasileidęs, jei susikaupęs – tai įsitempęs. Savo kaime rengiu vaikams stovyklas, šventes, plečiu botanikos sodą.

Kodėl į tokią mokyklą neleidote savo mažosios dukters?

Tik dabar ateina jausmas, kad galėčiau dukromis pasirūpinti, o anksčiau jaučiausi tam nesubrendęs. Bet dabar jos pripratusios prie savo mamų. Dukros nori, kad atvažiuočiau pas jas, lankau, tačiau mūsų požiūriai skirtingi, tad nebegaliu jų motyvuoti. Auklėti vaikus – tai gyventi kartu ir būti jiems pavyzdžiu.

Elitinėje mokykloje vadovaujamasi formalia logika, taip – joje apie vaikus tupinėjama, bet jie neturi jausmų kultūros, nemoka valdytis, yra hiperaktyvūs. O Melkio mokykloje vaikai šoka prieš pamokas į eketę, skaito pasakas apie atjautą, rūpestingumą, atsakomybę. Mokyklos skiriasi kaip dangus ir žemė.

Bet mes nežinome, kas dar išaugs iš tų vaikų.

Pagal buitinius elementus galima spręsti apie vaiko gelmę ir numatyti jo ateitį. Jei vaikas kaprizingas, palepintas – eis formaliuoju keliu, norės užsidirbti daug pinigų, greitai pražils, neteks ūpo gyventi, todėl išbandys svaigalus. Duok Dieve, jis jiems atsispirs, o paskui pasakos kitiems, kaip nereikia elgtis. Tai bus nelaimingo žmogaus kelias. Nes laimingas žmogus nepasakoja, kaip nereikia elgtis, o rodo savo pavyzdžiu, kaip būti laimingam.

Jūs laimingas?

Aš einu į tai. Dėl to ir pavadinau savo interneto puslapį „Laimės kelias“.

Argi jums niekas nesakė, kad kai samprotaujate, atrodote lyg beprotis?

Pasakyčiau, kad iš bepročių girdžiu. Aš spjaunu į paviršių – kaip atrodau kitiems, rūpinuosi savo vidiniu pasauliu, tiesiog švenčiu.

Bet jums nesvetima materija – štai pirkote lėktuvo bilietus, į kaimą važiuosite automobiliu, gyvenate erdviame bute geroje sostinės vietoje?

Negaliu atsirišti nuo visų įpročių, gėlė juk iš karto nežydi – viskas turi savo etapus, visiems jiems reikia nuosaikumo ir švelnumo. Pradėti – nuo švelniausio: pasigimdyk svajonę. Juk sumanęs bėgti maratoną, treniruojiesi pamažu, iš pradžių užtenka vien stiprų vaizdinį susikurti, kad bėgi, paskui pradėti nuo kilometro, kito.

Pradėjęs bėgioti nebevalgote mėsos?

Nereikia nukrypti į vieną pusę, žinau, yra žaliavalgių, kurie grįžo prie virto maisto. Aš mielai pažaliavalgiauju, kai kas nors paruošia. Bet žinau, kad kuo daugiau žalio maisto, tuo geriau. Mėsos ir žuvies nevalgau, nes dažniausiai tai pritvinkę blogos energijos, o juk maistas – ir sielos penas. Bet imu ir paragauju ko nors, kas suvilioja, pavyzdžiui, čipsų, kad ir sveikuoliškų, nors į juos druskos kaip reikiant privaryta. Blynus mėgstu, nors iš jų jokios naudos – tik pamaitini savo blogąją mikroflorą. Kai atidžiau maitiniesi, nori ir kitokius įpročius išsiugdyti. Aš bėgioju. Tuo pakeičiau rūkymą. Bėgimas – lengviausias būdas medituoti. Žalingų įpročių negali atsikratyti – gali tik pakeisti juos kitais.

Kodėl jūs bėgate basas, juk tai nesveika?

Basas bėgioju, kad pažadinčiau jausmus. Tai batai kojoms nesveika. Civilizacija yra nuolatinis dauginimas nereikalingų būtinybių. Jos įėjo į mūsų kultūrą ir nebegalime be jų apsieiti. Vienintelis kelias – praregėti ir sąmoningai formuoti naujus įpročius.

Gerai jums taip filosofuoti, kai nereikia eiti į darbą, kai turite susikūręs materialinį pagrindą.

Pradėkit svajoti – ir jums nereikės eiti į darbą. Žmogus tobulas ne todėl, kad pasiekė kokią nors viršūnę, dažnai tas esantis žemai būna tobulesnis už viršūnėse besipuikuojantį. Žmogus tobulas todėl, kad bet kokioje situacijoje sugeba išlikti kūrybingas ir svajingas. Jei turi paskolą, juk vis tiek gali svajoti. Į tai reikia remtis. Ne tas prapuolė, kas į bėdą papuolė, o tas prapuolė, kuris dvasiškai nupuolė. Sisteminė analizė labai padeda gyventi – ji parodo, kad viskas yra paprasta, gražu ir nėra ko jaudintis.