Katažina Nemycko: „Jei reikės, būsiu ir Zvonkė“ (papildyta spalio 21 d.)

Žengi per Lietuvos pramogų pasaulį kaip per sviestą: vedei savo chorą į „Chorų karus“ – nugalėjai, dabar dainuoji su scenos vilkėmis „Pop Ladies“, o LNK projekte „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ priverti žiūrovus išpūsti akis ir ploti tau atsistojus... Tavo energija – pavydėtina. Bet ta baterija vis tiek bent retkarčiais išsenka?

Neneigsiu, būtų smagu kartais turėti šiek tiek poilsio – pasimėgauti malonia procedūra, pamiegoti... Banaliai leisti sau pažiūrėti kokį filmą. Bet paskui – atgal į veiksmą: tempas man labai patinka. Tik bėda, kad esu „pelėda“, rytais man sunku keltis.

Bet juk tu – mokytoja, esi pripratusi anksti keltis?

Šiemet būtų sukakę dešimt metų, kai mokytojauju. Bet ta proga parašiau prašymą ir išėjau iš mokyklos.

Supratai, kad nebespėji, ar tapusi žvaigžde nebenori žemiškų darbų?

Visiškai ne (juokiasi). Jau pernai apie tai galvojau. Ir užpernai... Apskritai niekada neįsivaizdavau savęs mokytoja. Turiu dvi seseris: abi Lenkijoje įgijo pedagoginį išsilavinimą, o aš žegnojausi, kad niekada nebūsiu mokytoja. Ir – laba diena... Konservatorijoje baigiau akordeono klasę, o toliau? Ir įstojau studijuoti muzikos Vilniaus pedagoginiame universitete. Plėšiausi per keletą mokyklų, dirbau rajonuose, mokiausi, savaitgaliais koncertavau, kol vieną gražią dieną patekau į avariją: sudaužiau mašiną, turėjau problemų dėl stuburo... Supratau, kad reikia save pristabdyti. Gimnazijoje pasilikau tik ansamblio vadovės darbą, jį ir dirbau pastaruosius penkerius metus. 

Tau užteko mokytojos algos?

Ne dėl jos dirbau. Jos užtekdavo tik mokesčiams ir benzinui, o pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis visada buvo koncertai pagal užsakymus. Kėliau kvalifikaciją, tapau mokytoja metodininke, rengiau vaikus konkursams... O paskui atėjo laikas, kai teko rinktis. Direktorius jau buvo pasiruošęs... Nenorėjo paleisti, siūlė pasilikti bent kelias valandas – maža ką. Aš ir pati suprantu: šiandien tu žvaigždė, rytoj – niekas. Bet scena yra mano gyvenimas, ir nieko negaliu padaryti. Be to, viliuosi, kad į mokyklą visada galėsiu grįžti. Išsilavinimą turiu – ne tik pedagoginį: ir administravimą Romerio universitete esu baigusi. 

Kam jo reikėjo? Dėl savęs?

Universitete mačiau daug moterų: jau per penkiasdešimt, jėgos nebe tos, šeimos rūpesčiai kamuoja, o jos privalo mokytis, nes neturi diplomo. Kam jaunystėje krapštyti nosį?.. Tai ir variau, kiek galėjau: dar ir kosmetologijos kursus per porą metų baigiau, nes mano oda jautri – maniau, išmoksiu ją prižiūrėti, pasidažyti prieš koncertus. Man taip patiko, kad kokį pusmetį net dirbau vizažiste. Bet irgi teko liautis, nes klienčių daugėjo, nuotakos mane versdavo iš lovos pusę šešių ryto, o paskui tekdavo koncertuoti naktimis, ir nebepastovėdavau ant kojų.

Gal senatvėje tą malonų užsiėmimą prisiminsiu... Esu maksimalistė: jei ko nors noriu – siekiu iki paskutiniosios, jeigu myliu – tai iki grabo lentos. Dabar šoku, ir choreografas stebisi: „Ką tu iki šiol gyvenime veikei? Dabar kiaurą dieną praleidi salėje...“ O aš atsisakiau krūvos darbų, kad tik galėčiau ten būti. Man niekas nieko nedavė ant lėkštutės: esu įpratusi užsidirbti pati, neprašyti pinigų nei iš tėvų, nei iš vyro. Jei ką nors perku – tai už savus. Aišku, jei dovanoja – ačiū, paimsiu, neatsisakysiu... Nors yra tekę ir atsisakyti. 

Nenorėjai įsipareigoti?

Būtent.

Tavo gyvenime turbūt jau buvo rimtų santykių?

Buvo dveji. Su pirmuoju vaikinu susitikome dvidešimtmečiai, draugavome trejus metus. Kai išgirdau užuominų apie vestuves, įjungiau stabdį. Tokia baimė kilo... Bet esminė problema buvo jo pavydas: ne tiek dėl kitų vyrų dėmesio, kiek dėl mano darbo. Pirmieji metai buvo rožiniai: „Dainuok, kiek tik nori.“ Sėdėdavo pirmoje eilėje, didžiuodavosi: „Tai mano mergina dainuoja!“ Bet paskui pamažu prasidėjo priekaištai, raginimai nebevažiuoti į koncertus, pykčiai: „Man reikia žmonos, mamos, kuri rūpintųsi mūsų vaikais. O kas jais rūpinsis savaitgaliais, kai tu išvažiuosi koncertuoti?..“ Po trijų rimtų kivirčų pasakiau: jei bus ketvirtas, bus padėtas didelis ir storas taškas. Ir atėjo tas ketvirtas kartas... Liejosi ašaros, maldavo ant kelių, bet paklausiau savęs: ar su tuo vyru noriu praleisti visą gyvenimą? Supratau: ne. Iš pradžių buvo sunku, bet paskui jis vedė, o mano žaizdas išgydė kitas žmogus.

Kas buvo tas antrasis?

Jaunystėje įžūliai dievagojausi: niekada nedarysiu to ir ano, niekada negyvensiu su tokiu ir anokiu... Ir susipažinau su vyru, su kuriuo buvome kaip žemė ir dangus. Jame tilpo viskas, ką aš sudėjau į žodį „niekada“. Amžius, charakteris, išsilavinimas, statusas, požiūris – absoliučiai viskas skyrėsi. Bet kai jis pakvietė kavos, aš, jauna ir laisva, pamaniau: kodėl ne? Susitikome kartą, antrą, trečią... Po metų supratau, kad nebegaliu apie jį negalvoti. Atsibundu – galvoju apie jį, einu miegoti – galvoju apie jį, vis noriu paskambinti, kad išgirsčiau jo balsą... Žinau, kad iš tų santykių nieko negali būti, bet esu įsimylėjusi iki ausų. Tai buvo turbūt didžiausia mano gyvenimo meilė, kuri truko penkerius metus. 

Po mėnesio draugystės Deivydas, kaip tik jis moka, galantiškai pasiūlė: „Panele Katažina, ar sutiktumėte būti mano mergina?“ Aš iškilmingu tonu ištariau „taip“.

Argi tai neturėjo baigtis vestuvėmis?

Jau eidama kavos žinojau, kad niekada su juo nekursiu šeimos. To nebūtų supratę nei mano tėvai, nei aš pati. Mes niekada negyvenome kartu. Sykį bandėme skirtis: visą naktį praverkiau, ištvėrėme iki ryto, ir – švieski man vėl... Dar metus buvome kartu.

Skyrybų iniciatorė ir šį kartą buvai tu?

Taip – pasakiau, kad atėjo laikas viską baigti. Kai tariau tuos žodžius, atrodė, kad iš manęs kraujas trykšta... Jis liko ramus: „Jeigu taip nusprendei, matyt, taip ir turi būti.“ Tada pamaniau: velnias, kodėl aš tai pasakiau?.. Pusmetį maniau – išprotėsiu. Atrodė, kad daugiau neturėsiu jokio vyro – niekas nedomino, niekur nenorėjau eiti, visus sutiktus vaikinus iškart lygindavau su juo. Dabar jau ramiai apie tai kalbu, o tada atrodė: gyvenimas baigėsi.

Ir tada atsirado Deivydas...

Mes jau anksčiau buvome šiek tiek pažįstami. Kai susiruošiau leisti savo albumą, man reikėjo dainų: paskambinau Stano, o tas pasiūlė paklausti Zvonkaus. „Tai supažindink“, – pasakiau. Abu dalyvavome televizijos projektuose: aš – „Chorų karuose“ su Stano choru, Deivydas – „Žvaigždžių duetuose“ su Egle Jackaite, ir mūsų keliai kartais susidurdavo. Kai baigėsi „Chorų karai“, jis feisbuke parašė: „Na va, kol tu čia buvai, tai nors kavos galėdavome nueit...“ Atsakiau, kad kavos ir šiaip galima nueiti. „Rytoj penktą“, – pareiškė. Su juo bendraudama tiesiog jaučiausi gerai: man nereikėjo nieko vaidinti, nereikėjo apsimetinėti geresnei. Jis nebuvo mano stiliaus vyras: aš mėgstu energingus, gyvus, o jis – ramiakas, iš šalies net gali pasirodyti nuobodus... Bet kai likome dviese, pažvelgiau į jį kitomis akimis ir supratau: nieko sau.

Suprantu: jis tiesiog prašneko. 

Prašneko, paskaldė pokštų... Pamaniau: mielai dar kartą nueičiau kavos. Bet nekūriau planų, kad štai – gardus kąsnelis, reikia griebt. Ankstesnis draugas buvo įspėjęs: „Liaukis kiekviename vyre matyti potencialų sutuoktinį.“ Taigi tiesiog atsipalaidavau ir mėgavausi malonumais: nuėjau su Deivydu į restoraną, į kiną...

Šiaip įdomu: kokį filmą žiūrėjote?

Siaubingai kvailą (juokiasi). „Kas nori nužudyti bosą“ ar panašiai. Man smagu: su nauju kavalieriumi atėjau į kiną, gerai leidžiu laiką, ir menkas skirtumas, kokį filmą rodo. O Deivydas, matau, nervinasi... „Velnias, – galvoja, – pakviečiau paną į kiną, o čia tokį šlamštą rodo...“ Su filmais mums iki šiol nesiseka: vis pataikome į kokią nors nesąmonę. Per Mokytojų dieną nuėjome į „Afigeną mokytoją“ – vėl nekas... Pats geriausias buvo „Ledynmetis 4“ – matyt, mums tik į multikus lemta vaikščioti. 

Greitai tapote pora?

Po mėnesio draugystės Deivydas, kaip tik jis moka, galantiškai pasiūlė: „Panele Katažina, ar sutiktumėte būti mano mergina?“ Aš iškilmingu tonu ištariau „taip“. Draugaujame jau daugiau kaip metus. Jis labai ramus, jam manyje viskas patinka, o man reikia pipiriukų. Prisipažįstu: buityje esu gana sunkaus būdo. Mane nervina, kai spintelė neuždaryta ar puodukas ne vietoje padėtas, kai kapsi vanduo iš čiaupo...

O jis menininkas ir jam dzin tas vanduo iš čiaupo...

Būtent – jam dzin. O aš sugebu lygioje vietoje rasti problemų... Bet šiaip aš gera (šypsosi). Gyventi su manimi galima. Mudu jau susiradome butą ir kraustomės gyventi drauge.

Buvusi Deivydo žmona tau niekada nebuvo našta?

Sąžiningai?.. Buvo. Bet jis man labai nuoširdžiai išpasakojo visą jųdviejų istoriją. Deivydas turi velniškai gerą bruožą – jis nemeluoja. Skambinu: „Kur esi?“ – „Pas Nataliją.“ – „Ką veiki?“ – „Geriam vyną, atvažiuok.“ Aišku, nepasakysiu, kad man į tai nusispjaut: nebuvo malonu... Bet išjungiau širdį ir įjungiau smegenis: juk jis man pasakė tiesą, nematė reikalo ko nors slėpti! Galų gale, jei tik norės, visada sugebės nueiti į kairę...

Kai susipažinome su Natalija, požiūris pasikeitė. Supratau, kad jųdviejų su Deivydu santykiai – kaip mano su buvusiuoju: buvo meilė ir praėjo, o liko draugystė. Neturėjau nuostatos, kad man būtinai reikia su ja susidraugauti, – taip išėjo savaime. Mūsų charakteriai panašūs – abi gana audringos... Kelis kartus jai įdainavau pagalbinį vokalą. Dabar jei kyla koks klausimas, daug nesvarstau, kam skambinti, – skambinu Natalijai. Paskambina ir ji: „Ką veiki? Einam papietaut?“ Einam. Iš šalies žiūrint, gal ir keistoka... Suprantu, kai prodiuseriai ir žurnalistai stengiasi išnaudoti tą mūsų delikačią draugystę: kviečia abi dalyvauti laidose ir panašiai. Bet taip jau gyvenime nutinka. 

Ar, draugaujant su Deivydu, reikia daug kantrybės? Per tuos metus krizių nepasitaikė?

Buvo kilę sunkumų. Aš – linksma mergina, mėgstu pabaliavoti, išgerti vieną kitą taurę, bet jaučiu saiką. O jį labai lengva įkalbėti... Mūsų profesijoje daug pagundų, tad santykiai netgi buvo atsidūrę prie ribos: arba – arba... Arba mes kartu bandome ieškoti išeities, arba – ne. 

Būtum dvidešimtmetė, tikriausiai būtum viską metusi – štai kuo skiriasi brandi draugystė nuo jaunatviškos...

Žinoma, būčiau – jei tik būtų kilę nepatogumų, keliauk sau sveikas... Bet nebesu dvidešimtmetė. Todėl aš ištiesiau ranką, o jis padarė išvadą, ir dabar viskas gerai. Abu sutinkame, kad kai žmogus yra įžymybė, ir ne pati menkiausia, turi būti pavyzdys kitiems.

O ateitį planuojate? Ar dar anksti apie tai kalbėti?

Pasikalbame abstrakčiai, bet bendram būstui dar netaupome. Labai daug dirbame. Baigsis projektai, atsiras kitų – arba ne, ir tada bus proga pagalvoti apie šeimą. Aš niekur neskubu, nors visi aplink skubina: „Kiek jau čia tų metų tau?.. O Jėzau!“ Jei nesutaptų pamatiniai dalykai, tikrai netekėčiau vien tam, kad nuraminčiau aplinkinius. Bet neslėpsiu – jau pagalvoju apie vaikus. Kažkada užėjo kalba apie pavardes: pajuokavau, kad antra Zvonkė nebūčiau. „O tai kas tada? – nustebo Deivydas. – Zvonkienė?“ Na, geriau jau Zvonkė... Taigi, jei reikės, būsiu aš ta Zvonkė. Bet neperšokęs griovio nesakyk „op“.

Įtariu, atsiradus Zvonkui tavo gyvenime viešumos labai padaugėjo...

Žinoma. Jaunystėje įsivaizdavau, kad viską gyvenime pasieksiu savo balsu, bet neprieštaravau, kai atsiradus Deivydui gerbėjų ratas gerokai išsiplėtė. Turbūt tik dėl jo padariau karjerą „Chorų karuose“ ir iš choristės pakilau į generoles... Bet tai nereiškia, kad visi mane beatodairiškai myli, – ir toliau turiu savo darbu, savo atkaklumu įrodinėti, kad esu šio to verta. Nesu tik žmogus, esantis šalia Deivydo Zvonkaus. O dėmesys man visada patiko, kai gatvėje atpažįsta – smagu. Aišku, dabar negaliu susivėlusi nueiti į „Maximą“ nusipirkti akcijinių dešrelių – sakys, o Dieve, jau visai nusivažiavo... Komentarus internete skaičiau tik santykių pradžioje – paskui lioviausi. Supratau, jog man reikia įrodyti, kad turiu šį tą daugiau negu tautybę, kurios lietuviai nelabai priima.

Tikrai taip pasakytum?

Iš žmonių, su kuriais bendrauju ir dirbu, nejaučiu jokios antipatijos, net – atvirkščiai. Bet visko būna... Projekto pradžioje vienas žymus asmuo nustebo: „Bet tu tokia faina! Pasirodo, tu visai normali.“ O anksčiau tokia neatrodžiau? Kažkas su manimi blogai? „Ne, – atsakė, – tu super. Bet tu – Katažina, supranti?.. Ne Kotryna, ne Miglė, o Katažina.“ Manau, neteisinga neigiamai vertinti žmogų, kol jo nepažįsti – net jei jis yra lenkas. Turbūt tik dabar aš savo asmenybe, bendravimu įrodžiau, kad nesu tokia bloga, kaip žmonės įsivaizdavo. Natalija, kuri kartais dar skaito komentarus, tvirtina: „Apie tave jau daugiau gerų komentarų nei blogų. Progresas.“ Džiugu. Taip ir tęskime...